Pastaruosius kelerius metus daugelio lietuvių galvose vis dažniau sukasi mintys apie karą. To priežasčių toli ieškoti nereikia: tai agresyvūs, nusikalstami ir, deja, nestebinantys Lietuvos kaimynės - Rusijos - veiksmai. Šiandien remiant savo nepriklausomybę ginančius Ukrainos piliečius, mintys neretai nuklysta ir į istorines Lietuvos piliečių patirtis per karą, taip pat ir kruviniausio XX a. karo, Antrojo pasaulinio karo, metus.
Antrojo pasaulinio karo pradžia ir Lietuvos reakcija
1939-ųjų rugsėjo 1-ąją Europoje sugriaudėjo karo pabūklai - nacistinės Vokietijos kariuomenė įsiveržė į Lenkiją. Ši data žymi Antrojo pasaulinio karo pradžią, mat netrukus į konfliktą įsitraukė ir kitos didžiosios valstybės. Anksčiau agresyvią Vokietijos politiką pakentusioms Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai šį kartą trūko kantrybė - po kelių dienų jos paskelbė karą Adolfo Hitlerio Vokietijai. Rugsėjo 17-ąją, lenkų kariams herojiškai, tačiau beviltiškai ginantis nuo užpuolikų iš Vokietijos, nepaskelbusi karo į šalį iš rytų įsiveržė ir sovietų Raudonoji armija, neva baltarusių ir ukrainiečių tautinių mažumų Rytų Lenkijoje ginti.
Europoje prasidėjęs didelis karas nebuvo staigmena. 1933-iaisiais į valdžią Vokietijoje atėjęs A. Hitleris vis garsiau skelbė apie Vokietijos pareigą susigrąžinti po Pirmojo pasaulinio karo prarastas teritorijas, plėsti gyvenamąją erdvę į rytus. Lietuvoje taip pat suprasta galima karo grėsmė, dar 1935-aisiais pradėta septynerius metus turėjusi trukti, bet taip ir nebaigta kariuomenės modernizacija. Kaip aiškus būsimo didelio konflikto ženklas buvo ir 1939 m. rugpjūčio 23-iąją sovietų bei nacių pasirašyta nepuolimo sutartis, vadinamasis Molotovo-Ribbentropo paktas, atrišęs Vokietijai rankas kariauti Europoje nesibaiminant, kad šaliai teks kovoti dviem frontais. Paktas garsiai nuskambėjo viso pasaulio spaudoje, tačiau jau tuomet diplomatų kabinetuose negarsiai kalbėta ir apie paktą lydinčius slaptuosius protokolus, kuriais du diktatoriai įtakos sferomis pasidalino Vidurio ir Rytų Europą. Todėl nenuostabu, kad, pirmiesiems vokiečių kariams kirtus Lenkijos sieną, visa Lietuva suskubo gaudyti žinių apie karo veiksmus. Sparčiausiai jos sklido radijo bangomis, vėluodamos mažiausiai pusdienį, ar parą nuguldavo dienraščių puslapiuose, o kinas jau vilkosi toli iš paskos. Tiesa, greičiau už visas modernias medijas sklido viena labai tradicinė, tai - gandai. O pastarųjų buvo nors vežimu vežk, įtinkančių kiekvienai politinei pakraipai, pranašaujančių kariuomenės judėjimą į visas keturias pasaulio kryptis, tik dažnai nieko gero nežadančių Lietuvai. Dailininko Stepo Žuko karikatūros.
Kino industrija ir karo iššūkiai
Jau antrą karo dieną išleistas kainų tvarkytojo (buvo ir tokios pareigybės, 1935-1940 m.) pranešimas, kad „Lietuvos kino teatrų savininkai nebuvo patenkinti ir veikiausiai visais įmanomais keiksmais plūdo A. Hitlerį“. Ir sugalvok tu pradėti karą pirmąją rudens dieną, tuo metu, kai vasarą ilsėjęsi ar antrarūšes juostas pakartotinai rodę Lietuvos kino teatrai pradeda naują sezoną, išleidžia į ekranus brangius filmus, taip skelbdami žiūrovui - vasara baigėsi, jau tuoj pils lietūs ir bus šalta, pamirškite sodžių, ežerus ir Palangą, grįžkite į tamsias kino teatrų sales, kur ekrane bet kada gali nušvisti saulė! Nedomino kauniečių nei amerikietiški Laukinių Vakarų plėšiko „Džessi Džems“ nuotykiai (Jesse James, rež. Henry Kingas, 1939) „Forumo“ kino teatre, nei britų užfiksuota „Karalienės Viktorijos meilė“ (Victoria the Great, rež. Herbertas Wilcoxas, 1937) „Glorijoje“, nei sovietų „Mongolijos sūnus“ (Сын Монголии, rež. Ilja Traubergas, 1936) „Metropolitaine“ ar „Petras I“ (Пётр Первый, rež. Vladimiras Petrovas, 1937-1938) „Triumfe“, sunkiai sekėsi ir lenkų „Tadui Kosciuškai“ (Kościuszko pod Racławicami, rež. Józefas Lejtesas, 1938) „Kapitolyje“.
Iš tiesų kino teatrų ateitis atrodė net kiek miglota. „Dabartinis karas paralyžiavo ne tik kariaujančių, bet ir neutralių valstybių ekonominį gyvenimą. Tą dabartinį ekonominį pakrikimą pajuto ir Lietuva. Daugelio importuojamų prekių, ištekliams išsisėmus, dėl transporto paralyžiavimo, nebebus galima pakankamo kiekio gauti. Tas pat bus ir su filmais. Jau dabar jaučiama filmų stoka. Nors kontraktai su filmų nuomojimo kontoromis sudaryti ir duoti jiems rankpinigiai, bet maža yra vilties, nors pusę jų gauti“, - 1939 m. rašė spauda.
Tačiau ilgainiui pasirodė, kad kinas gali gyvuoti karo sąlygomis, gali netgi klestėti! Nors kino teatrų savininkai kai kurias numatytas, skelbtas naujų filmų premjeras privalėjo atšaukti - dėl karo veiksmų juostų taip ir negavo, nors neretai tekdavo griebtis senesnių filmų ar kartoti jau rodytus - pirmosiomis karo savaitėmis iš kino salių dingę žiūrovai visuotinei panikai apslūgus palengva į jas sugrįžo. Aplinkui siaučiant karo ugniai, Kaune vienas po kito dygo nauji, modernūs kino teatrai. Štai 1939-ųjų gruodį duris atvėrė „Aušra“, 1940-ųjų kovą - „Pasaka“, o balandį dar ir šiandien veikianti „Romuva“.
Planuoti pokyčiai ir šalies kino gamybos pramonėje. 1940-ųjų balandį turėjo baigtis penkerius metus trukęs kino filmų bendrovės „Mūsų Lietuva“ monopolis kino kronikai Lietuvoje filmuoti. Nei visuomenės, nei Vyriausybės jau seniai netenkino šios bendrovės produkcija, jai pakeisti pradėta organizuoti nauja akcinė bendrovė „Lietuvos filma“, steigiamasis bendrovės susirinkimas įvyko 1940-ųjų kovą. Per šią bendrovę aktyviau į filmų gamybą būtų įsitraukusi ir valstybė, anksčiau šią veiklą mėgusi palikti privatiems kino entuziastams, mat daugiau nei pusė bendrovės akcijų ir sprendžiamasis balsas joje priklausė valstybei.
Žinoma, į kino teatrus skatino grįžti ir galiausiai juos pasiekusios karo veiksmus vaizduojančios kronikos. Tik spalio viduryje kino teatrų reklamose atsirado tokie įrašai kaip „Priede linksma komedija 2-jų veiksmų ir pasauliniai įvykiai: karo veiksmai Lenkijoje“. Karo informacija perduodama kinu beviltiškai vėlavo, viskas buvo žinoma iš radijo ir spaudos, tačiau ekrane užfiksuoti karo vaizdai vis tiek traukė palyginti saugiai gyvenančius žiūrovus, juk geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą išgirsti. Po kurio laiko trumpas kino kronikas jau keitė ilgesnės ar net pilnametražiai dokumentiniai filmai. Tuo atveju karo vaizdai iš programos priedo tapdavo jau pagrindine jos dalimi, didžiausiomis raidėmis juos įvardinant kino teatrų repertuaruose, skelbiant apie juos Holivudo filmams pritinkančiomis gausiomis iliustruotomis reklamomis. Ši reklama dažnai laviravo ties makabriška riba, pavyzdžiui: „Kinas „FORUM“ Dviguba programa. // Pirmą Kartą Kaune! Švenčių staigmena! <…> KARO ŽYGIS LENKIJOJE“, - 1940 m. kovą spaudoje reklamuota šventinė, velykinė, kino „Forum“ programa, iliustruota žmogaus lavono fotografija.
Vaidybiniai filmai taip pat nebuvo pamiršti. Jie vis dar sudarė daugumos kino programų pagrindą. Nors dėl karo filmų pasirinkimas buvo gerokai apribotas, tačiau kino teatrams vis tiek pasitaikydavo ištraukti vieną kitą hitą. Netikėtai viena didžiausių pirmųjų karo metų kino sensacijų Lietuvoje tapo kaimynų latvių filmas „Žvejo sūnus“ (Zvejnieka dēls, rež. Vilis Jānis Lapeniekas, 1939).
Kino cenzūra ir Klaipėdos krašto praradimas
Grįžtant prie karo veiksmus vaizdavusių kino kronikų ir dokumentinių filmų, reikia pastebėti, kad tokių filmų demonstravimas Lietuvoje, pavyzdžiui, 1938-aisiais būtų neįsivaizduojamas. Daugiau nei pusę dešimtmečio Lietuvos kino ekranuose tokie vaizdai nebuvo propaguojami, lietuvių cenzoriai juos griežtai kirpdavo iš kino kronikų, mat nerimauta, kad jie gali netinkamai paveikti Klaipėdos krašto gyventojų nuotaikas. Žinoma, prieš tai protestuodavo tiek Vokietijos atstovai Lietuvoje, tiek provokiškai nusiteikusios autonominio Klaipėdos krašto institucijos. Situacija išsisprendė, kai 1939 m. Vokietijos įvykdyta Klaipėdos krašto, kaip ir Austrijos ar dalies Čekoslovakijos, aneksija buvo savotiškas Antrojo pasaulinio karo preliudas. Klaipėdos krašto praradimas smogė rimtą smūgį ir taip ne itin tvirtam prezidento Antano Smetonos autoritetui. Dėl krašto praradimo Lietuva susitraukė į mažiausią teritoriją nuo 1923-iųjų. Sumažėjo ir kino teatrų tinklas - karo išvakarėse jų šalyje suskaičiuoti 59. Štai naują kino teatrą „Aušra“ 1939-ųjų gruodį Kaune atidarė iš Klaipėdos krašto po nacių įvykdytos aneksijos pasitraukę žydai. Praradus Klaipėdą lietuvių kino cenzoriams A. Hitlerio ir vokiečių kariuomenės vaizdų ekranuose nebeliko ko baimintis, tad šie grįžo į kino kronikas. Klaipėdos praradimas išsprendė vieną Lietuvos kino cenzorių problemą. Išties įdomu, kaip Antrojo pasaulinio karo eiga būtų buvusi pavaizduota Lietuvos ekranuose, jei cenzoriai būtų buvę priversti laikytis nerašytos taisyklės - nerodyti ekrane vokiečių kariuomenės ir A. Hitlerio.
Šaliai paskelbus neutralitetą, reikėjo jį išlaikyti ir kino ekranuose - karas Lietuvoje rodytas tiek vokiečių, tiek amerikiečių, prancūzų, britų ar sovietų kino kronikose. Cenzoriai aktyviai karpydavo visas karo metų kino kronikas, stengdamiesi, kad į ekranus nepatektų jokie kitų valstybių užgauliojimai, grafiškos karo aukų scenos, tačiau skirtingų valstybių atstovai nepaliaudami mynė tiek kino cenzoriaus, tiek viršesnių Lietuvos politikų, diplomatų kabinetų slenksčius, priekaištaudami dėl Lietuvos kino teatruose rodomos produkcijos. Jei nesikabinėdavo prie šiuolaikinių kronikų, tai reikšdavo pretenzijas ir dėl seniausių vaidybinių filmų.
„Kaunas, 1940 vasario 2 d. <…> 13 val. buvo užėjęs J. A. Valstybių Chargé d’Affaires [reikalų patikėtinis] p. [Bernard Anthony] Gufler, kuris atnešė ir paliko memorandumą dėl dviejų amerikoniškų filmų „Sons o‘Guns“ [Sons O‘ Guns, rež. Lloyd Bacon, 1936] ir „Captured“ [Captured!, rež. Roy Del Ruth, 1933] uždraudimo. // Pasakiau p. Gufleriui, kad Užsienio Reikalų Ministerija turėjo intervenuoti toms filmoms uždrausti, kadangi vokiečiai pakėlė didelį skandalą. Jei dėl pirmos filmos jie susigriebė vėlokai, ir ji buvo sutrukdyta rodyti, rodos, tiktai vieną dieną, tai dėl antrosios ne tik p. [Erich Wilhelm] Zechlin šiaip intervenavo, bet dargi atsiuntė labai griežtą notą, kurioje filma charakterizuojama, kaipo rodanti vokiečių karius „als wahre Bestien“ [kaip tikrus žvėris]. // Ponas Chargé d’Affaires sakė, kad pirmąją filmą jis pats yra matęs, dėl kurios jisai nebūtų intervenavęs, nes ji iš viso karius, net amerikiečius, apjuokianti, o dėl antrosios - prašė, ar negalima būtų mūsų nusistatymą dar peržiūrėti. Pažymėjau, kad pasistengsiu suruošti tos filmos demonstravimą, į kurį pakviesiu p. Zachliną ir p. Guflerį. Be to, pasakiau, kad, gal būt, vokiečiams būtų priimtas toks kompromisas, kad pirmoji filmo dalis būtų nubraukta. E. Turauskas surado gerą būdą - suorganizuoti dviejų nesutariančių valstybių atstovams bendrą peržiūrą ir leisti jiems patiems aiškintis, reikia ar nereikia tuos filmus drausti, taip nuimant naštą nuo lietuvių cenzorių pečių. Iš kino filmų cenzūros dokumentų, 1940 m. birželis.
Kad ir kaip būtų keista, mažiausiai problemų cenzoriams kėlė anksčiau dėl savo filmų draudimų, karpymų itin protestuoti mėgę SSRS atstovai. Pasirodo, kad pastariesiems iš Maskvos buvo nurodyta būti ramiems, laikytis tyliai, draugiškai: „Mūsų praktika kelia klausimų, ar galime ir ar privalome kalbėtis su valdžia dėl pernelyg didelio cenzūros spaudimo mūsų įvežamiems spausdintiems leidiniams, kino filmams ir t. t. Ar galime prikišti jiems tokius dalykus, kaip nevisiškai lojalų spaudos toną vienu ar kitu klausimu… Manome, kad visais šiais ir panašiais atvejais mūsų įsikišimas yra būtinas“, - 1939 m. Maskva Lietuvos atžvilgiu turėjo savų planų. O štai didžiausią sujudimą visuomenėje ir nemažai skaudulio valdininkų galvoms kėlė filmai šalies, kurios atstovai jau vargiai begalėjo minti Lietuvos politikų kabinetų slenksčius, - Lenkijos filmai.
Lietuva Antrojo pasaulinio karo metu
tags: #naujas #vairuotojas #1933 #m #jav #karikatura