Liudytojų teismui pateikiama informacija apie jiems žinomas administracinio nusižengimo, baudžiamojoje, civilinėje ar administracinėje byloje nagrinėjamas aplinkybes yra itin svarbi siekiant tinkamai nustatyti tiesą - kiek įmanoma tiksliau atkurti nagrinėjamo praeities įvykio aplinkybes.
Dėl šios priežasties įstatymų leidėjas yra nustatęs kiekvieno liudytoju apklausiamo asmens pareigą duoti tik teisingus parodymus ar paaiškinimus apie jam žinomas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Šią pareigą duoti tik teisingus parodymus, be kita ko, turi ir nukentėjusysis baudžiamojoje ar administracinio nusižengimo byloje.
Melagingų parodymų samprata ir atsakomybės pagrindai
Prieš pradėdamas apklausą teisme, bylą nagrinėjantis teismas liudytoju apklausiamam asmeniui išaiškina Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnyje numatytą baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą. Be to, liudytojas balsu perskaito priesaikos tekstą ir savo parašu patvirtina, kad suvokia pareigą duoti tik teisingus parodymus bei žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą.
Melagingais laikomi parodymai, kai jie visai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ją sąmoningai iškraipo, kai liudytojas ir nukentėjusysis nuslepia realius, egzistuojančius faktus ir pateikia išgalvotus duomenis. Duodamas melagingus parodymus - tyčia visiškai ar iš dalies iškreipdamas jam žinomas arba išgalvodamas naujas, realybėje neegzistavusias ar neegzistuojančias aplinkybes - liudytojas pažeidžia aptartą savo pareigą duoti tik teisingus parodymus.
Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už melagingų parodymų davimą kyla tik tais atvejais, kai liudytojas ar nukentėjusysis tikrovės neatitinkančius parodymus duoda suprasdamas, kad jo duodami parodymai yra melagingi ir nori ar siekia, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei naudojama vertinant įrodymus, t. y. veikia tiesiogine tyčia. Taip jis sudaro kliūtį teismui kiek įmanoma greičiau, tiksliau ir teisingiau atkurti nagrinėjamo praeities įvykio aplinkybes.
Kada kyla atsakomybė?
Svarbu paminėti, kad atsakomybėn už melagingų parodymų davimą liudytojas arba nukentėjusysis gali būti traukiamas tik tais atvejais, kai jis teismui nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis apie svarbias, esminę reikšmę bylai turinčias aplinkybes, pavyzdžiui: nusikaltimo padarymo laikas, vieta, įrankiai, priemonės, pastebėti kaltinamojo veiksmai ar neveikimas. Pavyzdžiui, liudytojas nebūtų traukiamas atsakomybėn, jei melagingai nurodytų, kad matė, kaip kaltininkas pavogė automobilį, eidamas namo iš darbo, nors iš tikrųjų jis ėjo ne iš darbo, bet kitos vietos, tačiau dėl vienokių ar kitokių aplinkybių nenorėjo to atskleisti.
Galimos bausmės
Melagingus parodymus teismui davęs liudytojas ar nukentėjusysis traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 straipsnį, kurio sankcijoje numatyti viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Išimtys ir draudimai
Svarbu paminėti ir tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatytas absoliutus draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save. Tai reiškia, kad apklausiamas asmuo neturi pareigos nagrinėjamoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinio nusižengimo byloje duoti objektyvią tikrovę atitinkančius parodymus ir save apkalbėti (inkriminuoti).
Neprisaikdinami ir už melagingų parodymų davimą teismui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą neatsako kaip liudytojai baudžiamojoje byloje apklausiami bendrininkai, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas ar baudžiamasis procesas (baudžiamoji byla) buvo atskirta į kitą bylą, ar kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, teisės aktų numatytais pagrindais.
Teismų praktikos pavyzdžiai
Klaipėdos rajono apylinkės teismo teisėjams tenka nagrinėti baudžiamąsias bylas už melagingus parodymus ar pranešimus. Bandymas pagelbėti draugams virsta asmenine baudžiamąja atsakomybe. Asmenys įspėjami už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo byloje, tačiau tai jų nebaugina: kai kurie meluoja apklausos metu, pasirašo protokole, meluoja akistatos metu. Teismo teisėjams tenka priimti nutartis iškelti baudžiamąsias bylas. Jas išnagrinėjus, skiriamos bausmės.
Štai keli atvejai iš teismų praktikos:
- Veiviržėnų seniūnijos 46-erių metų gyventojas Vytautas Ž., įspėtas dėl melagingų parodymų ikiteisminio tyrimo byloje, apklausiamas vis tiek melavo apie įvykį. Jis teigė, kad jį užpuolė nepažįstami jaunuoliai, nors paaiškėjo, kad jį peiliu sužalojo sugėrovas Rasius B. namų virtuvėje. Vytautas Ž. prisipažino, kad melavo, norėdamas apsaugoti Rasį nuo atsakomybės. Teismas pripažino Vytautą Ž. kaltu pagal LR BK 235 str. 1 d. ir paskyrė 5 MGL dydžio baudą - 650 litų.
- Kaltinamasis Arūnas V. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, būdamas nukentėjusiuoju-liudytoju, davė melagingus parodymus dėl mobiliojo telefono vagystės, kaltindamas Aidą Ž. ištraukus telefoną iš kišenės, nors šis jį paėmė nuo žemės. Arūnas V. prisipažino melavęs, nes supyko ant Aidano Ž. dėl telefono vagystės. Arūną V. teismas nuteisė 10 MGL dydžio bauda - 1300 Lt.
- Trisdešimtmetis tauragiškis Darius Š. ir keturiasdešimtmetis Alvydas M. buvo nuteisti už pranešimą apie nebūtą nusikaltimą ir melagingų parodymų davimą. Darius Š. pranešė policijai, kad jo automobilis „Volkswagen Passat“ buvo pavogtas, nors iš tikrųjų jis pats jį vairavo išgėręs ir pateko į eismo įvykį. Alvydas M. iš pradžių patvirtino Dariaus melagingus parodymus, bet vėliau prisipažino. Teismas Dariui Š. paskyrė 10 MGL dydžio baudą - 1300 Lt ir 10 mėnesių laisvės atėmimo. Alvydą M. nuteisė 6 mėn. laisvės atėmimo, bausmės vykdymą atidedant 1 metams.
- Klaipėdiškė 48-erių metų Danguolė P. nuteista už tai, kad policijai melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą (sumušimą ir apiplėšimą), nors pati susižalojo griūdama. Moteris nurodė, kad taip pasielgusi, nes apgirtusi tą vakarą pyko ant pažįstamo R. T. dėl pašlijusių asmeninių santykių. Danguolę P. nuteisė 5 MGL dydžio bauda - 650 Lt.
Schema atskleista: Kur dingo pinigai „Baltarusijos opozicijai“?
Šmeižimas socialinėje žiniasklaidoje ir atsakomybė
Šiandieninis gyvenimas yra neįsivaizduojamas be socialinės žiniasklaidos, komunikacijos priemonių, socialinių tinklų, kurių kiekis ir jais besinaudojančių žmonių skaičius auga kasdien. Socialiniuose tinkluose šiuolaikinis žmogus galima sakyti „gyvena“, t. y. ne tik laisvai talpina savo informaciją, bet ir komentuoja kitų naudotojų pateikiamą informaciją, reiškia savo nuomonę, kuri ne visada būna etiška ir atitinkanti gerosios moralės reikalavimus.
Ten, kur yra laisvė reikšti savo nuomonę, egzistuoja žmogaus teisių pažeidimo rizika, galimybė asmenį įžeisti ar netgi jį apšmeižti dėl tam tikrų asmeninių motyvų. Dėl tokios informacijos paskelbimo paskyros/anketos autorius, straipsnio subjektas, autorius ir kt. asmenys gali jaustis paniekinti, pažeminti, apjuokti, ko rezultate reikalauja teisingumo atstatymo ir komentatoriaus nubaudimo.
Už asmens garbės ir orumo pažeidimą numatyta tiek baudžiamoji (BK 154 str. „Šmeižimas“), tiek civilinė (CK 2.24 str. „Asmens garbės ir orumo įžeidimas“) atsakomybė.
Šmeižimo požymiai
Šmeižimas baudžiamosios teisės prasme yra tuo atveju, kai apie asmenį yra paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, galinti paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Tokia formuluotė pateikta Baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. Panagrinėkime šmeižimo požymius detaliau:
1. Tikrovės neatitinkanti informacija (melagingumas)
Pirma, reikia nustatyti, ar paskleista informacija neatitinka tikrovės, t.y. yra melaginga. Tai yra bet kokie faktai, informacija, žinios, kurie yra neteisingi. Pavyzdžiui, tai gali būti informacija, kad asmuo priklauso tam tikrai seksualinei mažumai arba yra tam tikrų politinių pažiūrų, yra tam tikroje politinėje partijoje ir/ar palaiko neformalius ryšius su tam tikrais asmenimis ir pan., kai ši informacija yra neteisinga. Tačiau jeigu paskleista informacija yra teisinga, nors ir įžeidžianti ar žeminanti žmogų, šmeižimo Baudžiamojo kodekso prasme nebus.
2. Informacijos pateikimo būdas (faktas, o ne nuomonė)
Antras svarbus momentas, nustatant šmeižimo sudėtį - tikrovės neatitinkančios informacijos pateikimo būdas. Svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t.y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus. Taigi, skleidžiama informacija turi būti pateikta kaip faktas, bet jokiu būdu ne kaip asmens nuomonė, prielaida ar samprotavimas. Informacija, žinios, faktai turi būti konstatuojamojo pobūdžio, be jokių abejonių ar leidimų suprasti, kad tai yra tik asmens nuomonė ar jo daroma prielaida. Tai turi būti teiginys, nekeliantis jokių abejonių, fakto konstatavimas (tokio pat įsitikinimo lygio, kaip Vilnius yra Lietuvos sostinė). Pavyzdžiui, formuluotės gali būti tokios: „M.K. yra homoseksualus“, „M.K visada buvo homoseksualus“, „M.K., būdamas homoseksualus“, „nekyla abejonių, kad M.K. yra homoseksualus“ ir panašiai. Negali būti tokių teiginių, kaip „manyčiau, jog M.K. yra homoseksualus“, „turbūt M.K. yra homoseksualus“, „man atrodo…“ „tikėtina, galbūt, kad jis yra…“.
3. Paskleidimas
Tokia konstatuojamojo pobūdžio informacija turi būti paskleista, kas reiškia, jog ji turi tapti žinoma nors vienam pašaliniam asmeniui. Kadangi šiame straipsnyje kalba eina apie informacijos paskleidimą socialiniuose tinkluose, soc. žiniasklaidoje, tokios informacijos parašymas, patalpinimas, pavyzdžiui, komentare po viešu pranešimu arba atskirai viešame pranešime, laikytinas paskelbimu, kadangi ją gali perskaityti kiti asmenys. Paskelbti galima paprasčiausiai parašius komentarą, o taip pat kitais būdais, pvz., patalpinus komentare tam tikrą garso įrašą. Informacijos nurodymas asmeniškai žinutėje nebus laikomas informacijos paskleidimu, kadangi žinutė yra skirta tik jos adresatui. Tačiau jeigu susirašinėjime, forume ir pan. dalyvauja daugiau nei du asmenys, tokios informacijos pateikimas jau bus laikomas paskleidimu, kadangi kiti žmonės gali su ja susipažinti.
4. Neigiamas rezultatas (paniekinimas, pažeminimas, pasitikėjimo pakirtimas)
Paskutinė sąlyga, kuri turi egzistuoti, siekiant sėkmingo baudžiamojo proceso - paskleista tikrovės neatitinkanti informacija turi paniekinti, arba pažeminti asmenį, arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, yra reikalaujama informacijos paskleidimo neigiamo rezultato. Asmuo turi jaustis pažemintas, įžeistas, įskaudintas, jam turėtų būti skaudu, nemalonu. Tai yra būtent tie jausmai, kuriuos asmuo išgyvena dėl tokių faktų paskleidimo. Pavyzdžiui, žmogus pavadintas homoseksualiu (ar kitais žodžiais pateikiant šią informaciją), kai jis toks nėra, dėl ko jis yra apšmeižtas, pažemintas kitų asmenų akyse.
Pakirsti pasitikėjimą galima politiku, visuomenės veikėju, įmonės atstovu, vadovu ir pan. Tai dažniausiai yra pakankamai savo rate žinomas asmuo, apie kurį paskleidus tam tikrą informaciją, nukenčia jo reputacija, pasikeičia aplinkinių nuomonė apie jį. Pavyzdžiui, yra paskleista informacija, kad politikas turi tam tikrų politinių ryšių, veikia kitos valstybės naudai. Ši informacija pažemina politiką jo rinkėjų akyse, pakerta pasitikėjimą juo kaip visuomenės atstovu, kas sumažina jo galimybes būti išrinktam kitą kartą ir pan.
5. Tyčia
Taip pat svarbu yra tai, kad šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės. Tačiau jeigu žmogus nurodo melagingus faktus ir mano, kad jie yra teisingi, sąžiningai klysta dėl jų, tuomet šmeižimo nebus.
Tik egzistuojant visiems aukščiau nurodytiems požymiams, asmuo, kurio atžvilgiu faktai paskleisti, gali kreiptis į teisėsaugos institucijas su prašymu inicijuoti baudžiamąjį procesą ir tikėtis sėkmingo ikiteisminio tyrimo.
Baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimas
Įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, kad ne bet kokia neteisėta veikla turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti. Taigi, ikiteisminį tyrimą inicijuojantis pareigūnas, o vėliau ir teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste. Taigi, baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atskyrimo kriterijus - veikos pavojingumas.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad asmuo, kuris buvo apšmeižtas, gali pats apsispręsti, kokiomis priemonėmis jis gins savo teises, t.y. jis gali kreiptis tiek į ikiteisminio tyrimo įstaigą, prašydamas inicijuoti ikiteisminį tyrimą, tiek ir į teismą su ieškiniu. Jeigu buvo apšmeižtas juridinis asmuo, tai pasirinkimo didelio nėra, jis gali pasinaudoti tik civilinės teisės priemonėmis. Tačiau fizinis asmuo turi įvertinti savo siekiamus tikslus. Jeigu jis nori gauti moralinės žalos atlyginimą dėl šmeižiančių komentarų, tokią galimybę jam suteikia tiek civilinė, tiek baudžiamoji teisė.
Tačiau civiliniame procese asmuo gali reikalauti viešai paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato tokios galimybės. Taigi, jeigu asmeniui yra svarbu atstatyti savo reputaciją, jis greičiau kreipsis į teismą civiline tvarka. Baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Taigi, jeigu asmuo pasirenka kaltininko nubaudimą ir nusikalstama veika yra pakankamai pavojinga, jis gali prašyti inicijuoti baudžiamąjį procesą.
tags: #mielagingas #parodymas #bauda