Lietuvos teismų praktikoje nuolat kyla sudėtingų klausimų, susijusių su transporto priemonių nuvežimu ir saugojimu, ypač kai tai susiję su priverstiniu transporto priemonių nugabenimu dėl administracinių nusižengimų. Šios bylos dažnai apima daugelio šalių - policijos komisariatų, paslaugų teikėjų, transporto priemonių savininkų ir valdytojų - interesus ir pareigas, o teisiniai ginčai neretai pasiekia aukščiausiąją instanciją - Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, kur sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų apmokėjimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo.
Kasacinės bylos teisės klausimas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. sausio 14 d. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. M. kasacinį skundą. Šioje kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų apmokėjimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Tomadas“ patikslintu ieškiniu atsakovei G. M. prašė priteisti skolą. Šis klausimas yra itin aktualus, nes apima tiek civilinių teisinių santykių, tiek administracinių procedūrų aspektus.
Bylos aplinkybių pavyzdys: UAB „Tomadas“ prieš A. C. ir S. J.
Siekiant iliustruoti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidų apmokėjimo ginčų sudėtingumą, aptarsime vieną iš tokių bylų, kuri nagrinėta žemesnės instancijos teismuose, tačiau puikiai atspindi kasacinėje byloje keliamus teisės klausimus.
Ginčo esmė ir ieškovės reikalavimai
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau - UAB) „Tomadas“ (toliau - ir ieškovė) patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų A. C. ir S. J. (toliau - ir atsakovai) 7592,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau - ir Vilniaus AVPK) pareigūnai 2020 m. rugpjūčio 26 d. transporto priemonę „Opel Zafira“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priverstinai nugabeno saugojimui į ieškovės saugojimo aikštelę.
Sutarčių ir reglamentavimo ypatumai
UAB „Tomadas“ su Vilniaus AVPK 2020 m. birželio 5 d. sudarė Viešojo pirkimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo“ (toliau - ir Sutartis). Automobilio valdytojas S. J. padarė administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 424 straipsnio 4 dalyje ir 427 straipsnio 1 dalyje, ir tai buvo pagrindas policijos pareigūnams priimti procesinį sprendimą priverstinai nuvežti automobilį. Ieškovės teigimu, pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau - SEAKĮ) 33 straipsnio 8 dalį ir Sutarties 2.5 punktą transporto priemonės savininkas ir valdytojas (pažeidėjas) yra subjektai, turintys solidarią prievolę atlyginti išlaidas, susijusias su transporto priemonės priverstiniu nuvežimu ir saugojimu. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo kaina, numatyta Sutarties 2.5 punkte, sudarė 70 Eur. Vienos paros transporto priemonės saugojimo kaina iki leidimo atsiimti išdavimo - 12 Eur, po leidimo išdavimo - 24,20 Eur (pagal ieškovės direktorės 2020 m. birželio 5 d. įsakymą).
Pirmosios instancijos teismo sprendimas
Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nustatė, kad Sutartį sudarė ne ieškovė ir atsakovai, o ieškovė ir policijos komisariatas, vykdydamas jam įstatymo pavestas funkcijas, todėl nebuvo pagrindo taikyti vartojimo teisinius santykius reglamentuojančių normų. Priverstinai nuvežta ginčo transporto priemonė buvo saugoma pasaugos sutarties pagrindu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.830 straipsnis). Teismas pripažino, kad abu atsakovai (automobilio valdytojas ir savininkė) yra tinkami solidarūs skolininkai. Atsakovams pripažinus ieškinio dalį dėl apmokėjimo už priverstinį nuvežimą (70 Eur) ir jos saugojimą iki leidimo atsiimti išdavimo (38 dienas po 12 Eur - 456 Eur), šios sumos buvo solidariai priteistos iš atsakovų. Tačiau teismas, vertindamas ieškinio reikalavimą dėl 7066,40 Eur už automobilio saugojimą po leidimo atsiimti išdavimo (už 292 paras), pažymėjo, kad ieškovės nustatyta 24,20 Eur kaina už vieną parą yra baudinė, akivaizdžiai per didelė ir dvigubai skiriasi nuo Sutartyje numatytos kainos (12 Eur), todėl ją sumažino iki 12 Eur už vieną parą.
Teismas konstatavo, kad ieškovė netinkamai vykdė įsipareigojimus, numatytus Transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir (ar) saugojimo, apskaitos, administravimo bei jų grąžinimo savininkams ir/ar valdytojams procedūrų tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas) 12 punkte, ilgą laiką nesiimdama aktyvių veiksmų sustabdyti atlyginimo už automobilio saugojimą didėjimą. Taip pat pabrėžė, kad Vilniaus AVPK veiksmai taip pat prisidėjo prie skolos didėjimo, pažeidžiant Sutarties 6.4 punktą dėl informacijos teikimo. Nepaisant to, atsakovai, žinodami apie sulaikymą ir būdami informuoti apie įsiskolinimą, nebendradarbiavo ir neatsiėmė automobilio. Teismas padarė išvadą, kad visos šalys prisidėjo prie skolos didėjimo, todėl priteistiną saugojimo išlaidų laikotarpį sutrumpino iki 180 dienų, priteisdamas 2160 Eur (12 Eur x 180). Galutinė atsakovų skola ieškovei sudarė 2572 Eur. Iš šios sumos 1292,71 Eur jau buvo išieškota vykdymo proceso metu.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimas ir apeliantės argumentai
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės A. C. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų sprendimo, analizavo šiuos apeliantės argumentus:
- Automobilio nuvežimo (70 Eur) ir saugojimo kainos (12 Eur ir 24,20 Eur) yra neteisėtos ir nesąžiningos. Apeliantė rėmėsi ankstesniu teismo sprendimu, kuriame saugojimo kaina buvo sumažinta iki 3 Eur per dieną, remiantis vartojimo teisės normomis.
- Apeliantė nesutinka, kad turi apmokėti už 180 dienų automobilio saugojimo terminą po leidimo atsiimti automobilį išdavimo, nes dėjo pastangas atsiimti automobilį ir siūlė ieškovei atsiskaityti dalimis ar užtikrinti mokėjimą vekseliu, tačiau ieškovė atsisakė.
- Šis terminas yra nepagrįstas dėl ieškovės aplaidžių veiksmų, neveikimo ir piktnaudžiavimo, nes ieškovė netinkamai laikėsi Aprašo 12 punkto taisyklių, t. y. Vilniaus AVPK užklausimą dėl automobilio atsiėmimo pateikė tik 2021 m. vasario 26 d., nors leidimas apeliantei atsiimti automobilį buvo išduotas 2020 m. spalio 2 d.
- Apeliantės teigimu, automobilio saugojimo terminas po leidimo atsiimti išdavimo turėtų būti tik 94 dienos, t. y. nuo 2020 m. spalio 2 d. iki 2021 m. sausio 4 d.
- Apeliantė nesutinka su procesinių palūkanų priteisimu, teigdama, kad ieškovė veikė nesąžiningai, arba palūkanos turėjo būti priteistos nuo mažesnės sumos.
- Apeliantė pabrėžė teismų praktikos dėl automobilio saugojimo įkainių nevienodumą.
Teismų praktikos iššūkiai ir nevienodumas
Atsakovės apeliaciniame skunde paminėtas nevienodas teismų požiūris į transporto priemonių saugojimo įkainius ir atsakomybės paskirstymą rodo, kodėl tokie ginčai yra svarbūs ir dažnai kelia teisės klausimus, reikalaujančius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Būtent dėl šių prieštaravimų kasacinis teismas analizuoja materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų apmokėjimo sąlygas, aiškinimą ir taikymą, siekiant suformuoti vieningą ir nuspėjamą teismų praktiką.
tags: #lat #nutartys #civilinese #bylose #del #transporto