Diplomatinių santykių principai ir persona non grata statusas

Šiandien Lietuvoje ir visame pasaulyje vis dažniau girdime: „čia sės užsienio šalies diplomatas“, „diplomatui / sakyta palikti šalį“, „šalies vyriausybė praneša“, kad diplomatas tapo nepageidaujamu ir t.t. Spaudoje ir televizijoje dažnėjantys tokie pranešimai skatina išsamiau analizuoti persona non grata principą ir jo taikymą.

Diplomatiniai imunitetai ir privilegijos bei juos reglamentuojančios taisyklės yra būtinos santykiams tarp valstybių palaikyti. Jų svarbą valstybių tarpusavio diplomatiniams santykiams pripažįsta įvairūs diplomatinės teisės teoretikai.

Persona non grata principo samprata ir istorinė raida

Diplomatų piktnaudžiavimas imunitetais

Vis dažniau diplomatinės santykių praktikoje susiduriama su diplomatų piktnaudžiavimu jiems suteikiamomis išskirtinėmis teisėmis. Piktnaudžiaujant imunitetais padaromi įvairūs teisės pažeidimai: nuo kelių eismo taisyklių pažeidimų iki nužudymų, išprievartavimų, narkotinių medžiagų platinimo, šnipinėjimo ar netgi dalyvavimo teroristinėje veikloje.

Šių piktnaudžiavimo atvejų dažnumas kai kurioms valstybių vyriausybėms kelia susirūpinimą. Šios valstybės nacionalinės teisės aktus, bet kai kada ir visuotinai pripažintas moralines normas. 1971 m. šalies Užsienio reikalų ministras inter alia pažymėjo, kad užsienio diplomatai negali būti patraukti atsakomybėn, kol atstovaujamoji valstybė neatsisakys teisės į imunitetą šio asmens atžvilgiu.

Tokie įvykiai kelia klausimą, ar valstybė pati gali imtis aktyvių veiksmų siekiant sumažinti tokių piktnaudžiavimų neigiamas pasekmes. Tarptautinė teisė leidžia priimančiajai valstybei imtis atsakomosios priemonės - bet kuriuo metu ir neprivalant motyvuoti savo sprendimo, pranešti atstovaujamajai valstybei, kad diplomatinės atstovybės vadovas arba bet kuris atstovybės diplomatinio personalo narys yra nepageidaujamas. Visuotinėje tarptautinės teisės praktikoje tai gerai žinoma kaip persona non grata principas.

Persona non grata principo įtvirtinimas tarptautinėje teisėje

Šio principo įtvirtinimas tarptautinėje teisėje prisideda prie diplomatinių santykių stabilumo palaikymo. Diplomatas gali būti paskelbtas persona non grata tiek dėl netinkamo elgesio, tiek ir be jokios priežasties. Kai kada tai daroma kaip atsakas į kitos valstybės analogiškus veiksmus. Taigi visos šios aplinkybės leidžia teigti, kad nors 1961 m. Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis diplomatinius santykius, jos taikymas valstybių dvišaliuose diplomatiniuose santykiuose kelia tam tikrus klausimus. Tiesioginio ir vienareikšmio atsakymo, deja, nepateikia nei galiojanti tarptautinė teisė, nei valstybių vidaus teisė. Šiandien, esant skirtingoms valstybėms ir nemažai situacijų bei diskusijų dėl diplomatų paskelbimo persona non grata, šių atvejų gali kilti ir ateityje.

Tyrimo objektas ir metodika

Pagrindinis šio darbo tikslas - atskleisti persona non grata principo turinį ir jo taikymo ypatumus. Magistro baigiamojo darbo tyrimo objektas - persona non grata principo įgyvendinimas valstybių diplomatiniuose santykiuose. Todėl šiame darbe nenagrinėjamas persona non grata principas valstybių konsuliniuose santykiuose, nors konsulinio pareigūno ir diplomato paskelbimas non grata turi daug bendro.

Be to, konsuliniams santykiams reguliuoti yra taikoma 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių, o diplomatiniams santykiams - 1961 m. Vienos konvencija. Išsami tokia analizė dėl didžiulės apimties negalėtų būti pateikta viename darbe. Svarbu pažymėti, kad valstybių diplomatinių santykių palaikyme dalyvauja ne tik akredituoti diplomatai, bet ir specialiosios arba ad hoc misijos, kurių veiklą reglamentuoja 1969 m. Jungtinių Tautų Konvencija dėl specialiųjų misijų.

Tai istoriškai seniausia diplomatinio santykio palaikymo forma, kuri buvo vienintelė priemonė iki nuolatinių diplomatinių atstovybių steigimo pradžios. Todėl magistro baigiamajame darbe kai kur taip pat pateikiami atvejai, kai persona non grata buvo skelbiami specialiųjų misijų nariai. Kadangi specialiosios misijos greta nuolatinių diplomatinių atstovybių yra svarbi grandis diplomatinių santykių palaikymo procese ir įeina į ad hoc diplomatijos sąvoką, neatsitiktinai magistro baigiamajame darbe minima viena - „diplomato“ sąvoka, neišskiriant atvejų, kai nepageidaujamais buvo skelbiami diplomatai ar specialiųjų misijų personalo nariai. Joms taikomos tos pačios teisinės pasekmės kaip ir diplomatinės atstovybės nariams. Todėl magistro baigiamajame darbe daug kur cituojamos tik 1961 m. Vienos konvencijos normos, o nuorodos į 1969 m. Jungtinių Tautų Konvenciją dėl specialiųjų misijų pateikiamos tik esant akivaizdiems skirtumams.

Nagrinėjant magistro baigiamojo darbo temą, vadovautasi istoriniu, loginiu, lyginamuoju metodais. Temos naujumas grindžiamas tuo, kad Lietuvoje beveik nėra mokslinių darbų, kuriuose dėmesys būtų skiriamas persona non grata principo aiškinimui ir taikymui. Pažymėtina, kad teisminės praktikos nagrinėjama tema apskritai nėra.

Darbo struktūra ir nagrinėjami aspektai

Magistro baigiamasis darbas susideda iš trijų skyrių: persona non grata principo samprata ir istorinė raida; persona non grata principo ypatumai; diplomato paskelbimo persona non grata priežastys. Pirmajame skyriuje trumpai aptariama principo samprata, nagrinėjama principo vystymosi istorinė raida. Antrajame skyriuje išdėstomi principo taikymo aspektai, kuriuos iškelia 1961 m. Vienos konvencijos 9 str. 1 d. Vienas toks aspektas - tai galimybė asmenį paskelbti nepageidaujamu bet kuriuo metu, t.y. dar prieš jam atvykstant į priimančiosios valstybės teritoriją, arba jau jam esant priimančiosios valstybės teritorijoje. Trečiajame skyriuje analizuojama priimančiosios valstybės teisė nenurodyti sprendimo asmenį paskelbti persona non grata motyvų. Vadovaudamasi valstybių praktika, autorė pateikia diplomato paskelbimo persona non grata priežastis, kurių sąrašas nėra baigtinis.

Teiginiams ir išvadoms pagrįsti remiamasi įvairiais rašytiniais šaltiniais. Dalį panaudotų šaltinių sudaro užsienio valstybių tarptautinės teisės specialistų darbai. Didelės reikšmės nagrinėjamai temai turėjo 1961 m. Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių komentaras, išleistas vienos žymiausių šiuolaikinių diplomatinės teisės teoretikės prof. E. Denzos 1998 metais. Taip pat reikėtų išskirti žymiausių Lietuvos tarptautinės teisės specialistų - prof., habil. dr. V. Vadapalo, doc., dr. Z. Petrausko, doc., dr. D. Žalimo, doc., dr. S. Žaltauskaitės-Žalimienės ir kt. darbus. Be to, remtasi užsienio valstybių tokiais tarptautinės teisės specialistų darbais, kaip S. N. Bland, B.S. Murty, C. L. Blakesley, E. B. Firmage, R. F. Scott, S.A. Williams, M. Akehurst, P. Malanczuk ir kt. Nagrinėjant pasirinktą temą, buvo lyginami įvairių valstybių diplomatų paskelbimo persona non grata atvejai. Neretai pasitaiko atvejų, kai diplomato paskelbimas persona non grata visuomenei nėra atskleidžiamas. Tokie ginčai nėra perduodami spręsti tarptautinėms teismo ar arbitražo institucijoms. Šis darbas nagrinėjamas ir išvados daromos vadovaujantis tik doktrinoje žinomais persona non grata principo taikymo pavyzdžiais.

Persona non grata principo apibrėžimas ir reikšmė

Teisės literatūroje persona non grata principo samprata nėra daugiareikšmė. Ji reiškia, kad tam tikras asmuo priimančiosios valstybės teritorijoje yra nepageidaujamas. Persona non grata principas nėra priskiriamas prie pagrindinių tarptautinės teisės principų. Jis veikiau yra specialus diplomatinės teisės terminas, egzistuojantis kaip tam tikras principas-idėja, turintis svarbią praktinę reikšmę. Principai yra susiję tarpusavyje ir nuolat sąveikauja vieni su kitais. Pavyzdžiui, nagrinėjant persona non grata principą, kyla valstybės jurisdikcijos taikymo klausimai. Tiksliau, svarbus tampa jurisdikcijos taikymo principas atsakant į klausimą, kurios valstybės teisė yra taikoma nepageidaujamo asmens atžvilgiu. Tačiau nei persona non grata principas, nei pats suverenitetas nėra absoliutūs. Kiekviena valstybė turi suverenitetą, o priimančioji valstybė gali pasinaudoti teise imtis atsakomosios priemonės. Šioji valstybė oficialiai praneša atstovaujamajai valstybei, kad tam tikras jos diplomatas yra nepageidaujamas. Tokia procedūra (kaip atsakomoji priemonė) nėra sudėtinga. Tai atliekama diplomatine nota, kurioje išdėstomas atitinkamas pranešimas. Šis veiksmas parodo priimančiosios valstybės valią tam tikrą diplomatą laikyti nepageidaujamu savo teritorijoje.

Istorinės ištakos

Diplomatinės teisės istorijoje šis principas pirmiausia susiformavo kaip paprotys, kurio užuomazgos sutinkamos dar tada, kai šiuolaikinės teisinės sistemos net nebuvo susikūrusios. Senosioms žmonių grupėms reikėjo tarpusavyje susitarti, suderinti jų teritorijos sienas. Žmonės ėmė suvokti derybų reikšmę, išmoko nebežudyti derybininkų, o juos priimti ir išklausyti. Derybos tais laikais dažniausiai buvo vykdomos žodžiu ir kalbant viešai.

IV a. pr. Kr. ius gentium draudė atvykstančių pasiuntinių užpuolimą, ir saugumas buvo besąlygiškai pripažįstamas. Antikos valstybės į pasiuntinių neliečiamumo pažeidimus reaguodavo gana griežtai. Neliečiamumas buvo teikiama ir priešiškai nusiteikusių valstybių pasiuntiniams nepriklausomai nuo aplinkybių ir tam nereikėjo išankstinio susitarimo. Tačiau priešiškai nusiteikusių valstybių pasiuntiniai, skirtingai nuo kitų, nebuvo įleidžiami į miestą ir derybos su jais vykdavo specialiai tam skirtose vietose. Kartais romėnai pasiuntinių nepriimdavo, apkaltindavo juos šnipinėjimu ir išsiųsdavo atgal. O į Romą atvykę užsienio šalių pasiuntiniai turėdavo laikytis Senato nustatytų priėmimo ir buvimo Romoje taisyklių. Nusikaltę įstatymui pasiuntiniai būdavo deportuojami namo.

Senovės Graikijoje pagrindinė pasiuntinio funkcija buvo savo valdovo nuomonės bei interesų atstovavimas ir platinimas. Buvo manoma, kad pasiuntiniai veikia ne savo, o valdovo vardu, todėl jie negalėjo būti nei nužudyti, nei baudžiami. Graikai priimdavo pasiuntinius ir juos apsaugodavo derybų metu garantuodami jiems laisves. Galiausiai jie pirmieji teoriškai pagrindė, kad tarptautiniai santykiai turi būti tvarkomi remiantis tam tikrais nekintamais principais. Taip pat išplėtojo susitarimų šventumo doktriną.

Nuolatinių diplomatinių atstovybių atsiradimas ir kodifikavimas

XVI a. nuolatinės diplomatinės atstovybės tapo pripažinta diplomatinių santykių palaikymo forma, o pasiuntinių statuso klausimai tapo teorinio nagrinėjimo ir diskusijų objektu. To meto teisės teorijoje sutinkamos visiškai priešingos nuomonės, nei buvo sutinkamos ankstesniu laikotarpiu. Štai, pavyzdžiui, Atgimimo laikų mąstytojo N. Makiavelio manymu, pasiuntiniai, nusikaltę contra ius gentium, turi būti nubausti.

Antrojoje XX a. pusėje, sparčiai augant diplomatų skaičiui (pvz., 1913 m. Jungtinėje Karalystėje rezidavo tik 543 diplomatinį statusą turintys asmenys, o 1964 m. jų jau buvo per 5000), atsirado poreikis kodifikuoti paprotinę diplomatinę teisę. Tokiomis aplinkybėmis 1928 m. buvo priimta regioninė Havanos konvencija dėl diplomatinių agentų (toliau - 1928 m. Havanos konvencija). Šios konvencijos nuostatomis iš dalies buvo remtasi rengiant 1961 m. Vienos konvencijos tekstą, kurią parengė pagalbinė Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos institucija - Tarptautinės teisės komisija, sudaryta iš įvairių šalių tarptautinės teisės specialistų.

1961 m. Vienos konvencija tiesiogiai įtvirtino persona non grata principą, 9 str. 1 d. nurodydama, kad priimančioji valstybė, neprivalėdama motyvuoti savo sprendimo, gali bet kuriuo metu pranešti atstovaujamajai valstybei, kad diplomatinės atstovybės vadovas arba bet kuris kitas atstovybės diplomatinio personalo narys yra nepageidaujamas. Pasak prof., habil. dr. V. Vadapalo, vargu, ar šiuolaikinė valstybė apskritai gali dalyvauti tarpvalstybiniuose santykiuose, jeigu ji nedalyvauja 1961 m. Vienos konvencijoje.

Iki priėmimo jus cogens normos, o taip pat ir persona non grata principo taikymas jai nėra privalomas. Analizuojamas principas taip pat yra įtvirtintas diplomatinės teisės doktrinoje. Kadangi teisminės praktikos analizuojamu principu nėra, diplomatinės teisės doktrina, šiuo atveju, yra gana svarbi. Kai kurių diplomatinės teisės teoretikų nuomonės yra išdėstomos ir šiame magistro baigiamajame darbe. Jų lyginimas ir analizė padeda atskleisti tam tikrus diplomato paskelbimo persona non grata aspektus.

Šios paprotinės teisės normos įgijo didžiulę praktinę reikšmę ir buvo įtvirtintos tarptautinėmis sutartimis. Todėl neatsitiktinai kai kurie tarptautinės teisės specialistai pažymi, kad diplomatinės veiklos procese sukurti teisės principai ir normos tampa savarankiški ir yra privalomi tarptautinio bendravimo dalyviams kaip tarptautinių santykių reguliatoriai. O persona non grata principas, susiformavęs valstybių diplomatinių santykių praktikoje, tapo visuotinai pripažintu diplomatinės teisės terminu.

Persona non grata principo ypatumai

Principų taikymas laike ir motyvų neatskleidimas

1961 m. Vienos konvencijos 9 str. 1 d. teigiama, kad priimančioji valstybė, neprivalėdama motyvuoti savo sprendimo, gali bet kuriuo metu pranešti atstovaujamai valstybei, kad diplomatinės atstovybės vadovas arba bet kuris kitas atstovybės diplomatinio personalo narys yra nepageidaujamas. Šitaip apibrėžiama norma nurodo du svarbiausius aspektus: „bet kuriuo metu“ ir „neprivalėdama motyvuoti“. Tai pagrindinės užuominos, kurios iškelia klausimus apie principo taikymą laike ir valstybės motyvus diplomato skelbimo persona non grata metu.

1961 m. Vienos konvencija nenurodo jokių formalių kriterijų, kada diplomatas gali būti skelbiamas persona non grata. Ji priimančiajai valstybei suteikia neribotą teisę šį asmenį paskelbti nepageidaujamu. Ar priimančioji valstybė laiko atžvilgiu turi teisę šį principą taikyti be jokių apribojimų? Ir kodėl 9 str. 1 d. nurodo, kad diplomatas gali būti paskelbtas persona non grata dar prieš jam atvykstant į priimančiosios valstybės teritoriją? Siekiant nustatyti, kuo principo taikymui yra reikšmingas nurodytas momentas, autorė persona non grata principo taikymą laike skaido į dvi dalis.

Iki atvykimo į priimančiosios valstybės teritoriją

Štai Satow’as savo veikale aprašė 1832 m. įvykį, kai Rusijos caras Nikolajus I atsisakė priimti Didžiosios Britanijos paskirtą ambasadorių Stratfordą Canningą, nes dėl šio asmens paskyrimo nebuvo iš anksto konsultuojamasi su caru. Pagal tarptautinę teisę, valstybės negali atmesti tokių diplomatų ir tokio paskyrimo užsienio valstybės neturi teisės atmesti. Šis įvykis pablogino valstybių tarpusavio santykius, kurie buvo atstatyti tik po trejų metų. Kitais panašiais atvejais valstybių diplomatiniai santykiai apskritai galėjo nutrūkti. Štai 1757 m. Švedija nepriėmė Didžiosios Britanijos įgaliotojo ministro, nes po paskyrimo jis apsilankė valstybėje, su kuria Švediją siejo karinis konfliktas. Didžioji Britanija, atsakydama į tokius veiksmus, nutraukė diplomatinius santykius su diplomato nepriėmusia valstybe. Krizės kildavo ir dėl netinkamo diplomato paskyrimo ar dėl nepagrįsto atsisakymo jį priimti. Tai kildavo ir tais atvejais, kai valstybė, neformaliai pritarusi diplomato kandidatūrai, vėliau atsisakydavo jį įsileisti. Šiandien yra priimančiosios valstybės sutikimo prieš atvykstant, kad asmuo bus priimtas kaip diplomatinio personalo narys.

tags: #heh #804 #automobilio #ivykiai #istorija

Populiarūs įrašai:

• Starterio montavimas MTZ traktoriuje
• Kaip jutikliai veikia automobiliuose
• Formatai BMW E60 multimedijai
• Kilimėliai Daukšos g. 26
• Kaip pakeisti motociklo stabdžių skystį