Juozo Apučio Biografija ir Kūrybos Kelias
Juozas Aputis, gimęs 1936 m. birželio 8 d., yra iškiliausias sovietinio laikotarpio modernios psichologinės novelės ir apysakos autorius, lyrinės prozos meistras. Jo kūryba buvo vertinta prieštaringai, nes neatitiko ideologinių reikalavimų, ypač 1978 metais, kai buvo atskleisti žmogaus praradimai.
J. Aputis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijų laureatas (apdovanotas 1987 ir 2005 metais). 1960 m. jo novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline premija. Autorius aktyviai dalyvavo kultūriniame gyvenime: nuo 1990 iki 1994 m. buvo žurnalo „Metai“ redaktoriumi, o nuo 1995 m. Juozas Aputis išvertė daugelio žymių užsienio rašytojų, tokių kaip V. Bykovas, A. Čechovas, A. Platonovas, V. Šukšinas, J. Trifonovas, kūrinius.
Apučio Kūrybos Ypatumai ir Tęstinumas
Lyrinės Prozos Meistras ir Psichologizmas
Aputis yra rašytojas, bandantis surankioti ir savaip sudėlioti pasaulio grožį ir neįžvelgiamą jo gelmę reiškiančius žodžius. Autorius derina vaizdus, siekdamas išreikšti vidinį įspūdį, nuotaiką, vaizduotės polinkį. Kūriniuose dažnai kalbama pirmuoju asmeniu, kartais netgi nesislepiama už pasakotojo ir sakoma, kad veikėjas yra Kūrėjas. Šiauriausiu būdu Aputis derina vaizdus, siekdamas išreikšti vidinį įspūdį, nuotaiką ir vaizduotės polinkį. Jo kūryboje ryškus lyrizmas ir leitmotyvai.
Veikėjai mėgsta kamuotis dėl savo gyvenimo prasmės, perkratinėti praeitį, nerasti ramybės dėl būties prasmingumo apskritai. Žmogaus vertė matuojama etinėmis kategorijomis: meile artimam, gerumu, užuojauta, gailesčiu, moraline šviesa, teisingumu, sąžine.
Apučio lyrinės novelės išskirtinumas yra tai, kad retai sužinome veikėjo amžių, profesiją, išorinį portretą ir panašias lyrinei novelei visai neesmines detales. Kartais veikėjai įvardijami skaitvardžiais: pirmasis, arba įvardžiais - Vienas, Kitas. Tuo pabrėžiamas dvasingumas, jautrumas, nepritapimas prie šiurkštaus pasaulio ir jo pragmatiško santykio.
Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #40 Pokalbis su Juozu Statkevičiumi
Kūrybos Temos ir Konfliktai
Novelių įtampos šaltinis - konfliktas tarp žmogiškumo, dvasinio tyrumo ir niekšybės, brutalumo. Tradicinė bendruomenė Apučio kūriniuose padeda individui išlikti. Blogiui pasipriešinti, anot autoriaus, galima tik stiprinant dvasines jėgas. Jo kūryboje gautos tikrumo ir žmogiškumo pamokos išlieka visam gyvenimui.
Nuolat kartojama gimtųjų namų scena: tėvas, motina ir vaikas sėdi prie stalo. Išėjimas iš namų traktuojamas kaip savęs praradimas, o gal ir mirtis. Novelėse dažniausiai vaizduojamas kaimo žmogaus gyvenimas, jo aplinka, miestelio inteligentija, gyvūnijos ir augalijos pasaulis - visa tai supinta į darnią ir meistriškai aprašytą visumą.
Laikas ir Erdvė Apučio Prozoje
Aputis pasakoja kaitaliodamas laikus, erdves, subjektyvumą ir objektyvumą, todėl pasakojimas yra šakotas, pažeista chronologija.
- Biografinis laikas: nuo vaikystės iki paauglystės karo ir pokario metais, tęsiantis iki dabarties.
- Praeities laikas nuolat išnyra per įvairias asociacijas ir yra labai svarbus, nes jame slypi dabarties būsenos priežastys. Ryškiausiai praeities laiką įkūnija vaikystės motyvas, susijęs su moraline šviesa, sugebėjimu džiaugtis, fantazuoti, mylėti. Tačiau veikėjų vaikystė yra komplikuota dėl pokario metu vykusio smurto, teroro ir nuolatinės mirties baimės.
- Dabartis Apučio kūryboje dažnai atrodo praradusi esmines dvasios vertybes, idealus, atimanti žmogui galimybę pajusti savo gyvenimo vertę ir prasmę. Nors dabarties laikas yra trumpas, prisiminimų laikas dažnai būna ilgas.
- Erdvė dažnai traktuojama mitiškai. Kasdieniai darbai yra reikšmingi, nes leidžia būti šalia šventumo. Jo apsakymuose personažai išeina į jiems pažįstamas erdves ne tik tiesiogine prasme, bet ir mąstydami pereina iš vienos būsenos į kitą ir jau nebegali grįžti atgal. Išėjimas iš tradicijos yra skausmingas, lydimas nuolatinio apsvaigimo, apakimo ar savo idealų atsisakymo.
Novelė „Grįžimas atbuline pavara“: Analizė
Kūrinio Kontekstas ir Esminė Idėja
Juozo Apučio novelė „Grįžimas atbuline pavara“ paimta iš keturių novelių ciklo, publikuoto žurnale „Metai“ (1996 m. Nr. 6). Novelėje rašytojo kuriamas pasaulis yra ir paprastas, ir slėpiningas, labiau skirtas protui negu širdžiai. J. Apučio proza vertinama už gilumą, nes ji "ne padaryta, o parašyta knyga, iš didelio intereso, iš vidinės būtinybės atsiradusi."
Iš pirmo žvilgsnio kūrinys gali atrodyti sunkiai suvokiamas ir paradoksalus. Svarbu ne tiek teksto turinys, kiek tai, kaip mes tą tekstą skaitome. Skaitytojas, skaitydamas J. Apučio novelę, yra „pasmerktas“ staigmenoms, tiek malonioms, tiek nemalonioms, o perskaitęs negali trumpai suformuluoti prozos esmės. J. Apučio stiliuje randame ir perdėtos pastangos kalbėti reikšmingiau, negu reikia. Aputis priklauso tiems retesniems rašytojams, kuriuos domina ne įvykio raida ar buities kontūrai, netgi ne jų vidinės priežastys, o pati įvykio prasmė.
Erdvės ir Laiko Vaizdavimas novelėje
Novelėje „Grįžimas atbuline pavara“ labai detaliai aprašoma Vilniaus miesto erdvė: silikatai ant kalvos, dangoraižiai, televizijos bokštas. Šios vietos siejasi su dangaus samprata, kelia pasitikėjimą tuo, kas aukštai viršuje. Tačiau, žiūrint iš dvyliktojo namo aukšto, Vilnius vis labiau smenga į duobę, o dangoraižiai ir bokštai yra tarsi jo viršūnė.
Kaip tarpinį elementą galima išskirti kalvą - kosmoso, tvarkingos visatos atspindį, vaizdinį, jungiantį dangų, žemę ir požemį. Savotiška kalva yra ir balkonas, vieta, kurioje daktaras Benas stebi Vilnių. Novelėje erdvės kaitaliojasi: atvira (taksi mašina, miestas, autobusas, kelias) ir uždara (namai).
Veiksmo laikas prasideda vėlu vakarą („...nes akimis nieko tegalėjo matyti - kad jau užtenka sutemę, o miesto šviesoje visą panoramą dar labiau gramzdina į tamsą“) ir tęsiasi per naktį, kai laiptais lipama tyliai, „nenorint pažadinti įmigusių žmonių“. Šis parinktas laikas sustiprina kūrinio atmosferą.
Kamantinėjimai. Apie kūrėjus ir veikėjus #40 Pokalbis su Juozu Statkevičiumi
Pagrindinis Veikėjas ir Simbolika
Daktaras Benas - pagrindinis novelės veikėjas, kūrinio meninio pasaulio centre. Jo išvaizda visiškai nedetalizuojama. Pabaigoje alegoriškai perteikiama jo moralinė būsena: „Plikas kaip tilvikas!“ Tiek patį Beną, tiek jo gyvenimą dengia paslaptis, nieko nežinoma apie jo praeitį ar dabartį. Benas, būdamas novelės centre, tampa savotišku autoriaus paties atspindžiu, t.y. J. Apučio įkūnijimu.
Kiti veikėjai (neaukštas garbanius, ilgšis menotyrininkas, žurnalo leidėjas su ryškiais apgamais, dailutė manekenė) yra epizodiniai. Nors jie užima garbingas pareigas visuomenėje, novelėje vaizduojami kaip žmonės, neturintys ką veikti, be reikalo leidžiantys laiką. Todėl daktaras Benas palieka šiuos namus ir išeina ieškoti tikrųjų vertybių, kurias, jo manymu, gali laukti pas nežinomą asmenį.
Novelės vertės objektas - klausimas: „Ar katės mato naktį?“ Jis formuluojamas kaip bereikšmis klausimas, pirmą kartą iškylantis apgirtusiam Benui iš nuobodulio: „Daktaras Benas į naktinį Vilnių žvelgė ne vildamasis ką nors pamatyti, o bent mažumėlę prasiblaškyti - kažkur jo fizikos viduje po išgerto stiklo vyno vyko cheminė reakcija, labiausiai ji siautėjo galvoje“. Šis klausimas vėliau jau įkyriai kartojamas, bet Benui labiau rūpi ne smalsumas, o nuobodulys ir neįdomi kompanija.
Katės įvaizdis įgauna simbolinę prasmę: po apsilankymo name, ant kurio palangės tupi katė, išryškėja artimo žmogaus siekinys, namų šiluma. Pirmoji „tariama katė“ - manekenė, kurios charakteris kuriamas alegoriškai, jos gestai vaizduojami kaip tikros katės: „...ji irgi įtempia ne tik dailią koją, bet ir atmintį.“ Katė atsiranda tuo pat metu, kai daktaras užduoda vairuotojui klausimą. Jos netikėtas lindimas po ratais leidžia vairuotojui padaryti išvadą, jog katės naktį nemato. Katė novelėje tampa namų ženklu, ji sėdi ir stebi Beną: „ištiesusi kaklą žiūrėjo pro stiklą žemyn, į Beną“. Beno klausimas taip pat susijęs su matymu, tad jo gilios prasmės reikia ieškoti būtent namų ilgesyje. Benas klausia, ar katės mato naktį, o toji reali katė jį stebi taip pat naktį pro langą. J. Apučio kūrinyje jam pasirodo, „švelnūs žingsniai nutapeno iš virtuvės ar iš kambario koridoriaus link“. Matome moteriai būdingas savybes: švelnumą, baikštumą, raminimo poreikį. Benas keturis kartus užduoda šį klausimą.
Apučio Kūrybos Kontekstas ir Modernumas
Tradicijos ir Novatoriškumas
J. Aputis lyrizmu ir grauduliu kartais primena sentimentaloką V. Mykolaičio-Putino prozą, tačiau jo jausmingumą palengvina geranoriška ironija, su kuria rašytojas stebi savo veikėjų naivų gudravimą. Liaudišku komiškumu ir tikroviškais charakteriais rašytojas artimas P. Cvirkai. Filosofinis požiūris į tautos ir asmens egzistenciją primena J. Grušo ir Just. Marcinkevičiaus idėjinius kūrinius. Apučio novelė kartais įgyja eseistinius ir publicistinius bruožus.
Autorius išreiškia principingą pilietinę laikyseną, stengiasi provokuoti skaitytojo mąstymą, bando kartu su juo „ieškoti išeities“. Publicistinio kreipimosi įspūdį sušvelnina rašyklos naujoviškumas, primenantis ekspresionistinius eksperimentus. Tai pasiekiama filosofiniais apmąstymais, humanistinėmis nuostatomis, demokratinių idealų teigimu ir dvasinio žmogaus išgyvenimo aprašymu. Labai svarbu surasti ir suprasti potekstę.
Potekstės ir Ezopinė Kalba
Potekstės klodai yra esminiai Apučio kūrybai. Stipriųjų jėgų - sovietinės sistemos - anuomet nebuvo galima įvardyti tiesiogiai, todėl skaitytoją į šį kontekstą kreipia ypatinga užuominų kalba, vadinama ezopine. Rašytojo kūriniuose atsiranda sudėtingos metaforos, kurias kartais reikia iššifruoti. Jos dažnai atspindi okupuotos Lietuvos būseną. Apeiginė laikysena ir keistas reikalavimas „pakelti aukštyn širdis“ yra dorovinis imperatyvas, skirtas įžvalgesniam skaitytojui: taip kreipiamasi į okupuotą lietuvių tautą, raginama sustiprinti tikėjimą ir sutelkti valią, nepasiduoti baimei, dvasiniam terorui.
Susidūrus su neaiškiomis jėgomis, pasaulis jam dažnai pasidaro keistas, neatpažįstamas, baugus. Todėl veikėjo spontaniškas, nemotyvuotas elgesys kyla ne tiek iš jo paties, kiek iš pakrikusio pasaulio. Metafizinio blogio nuojauta sužadina keistas žmogaus būsenas, slopina jo veiklą, kelia nerimą, liūdesį, graudulį. Šiomis nuotaikomis reiškiama bejėgiškumas, kurį žmogus mėgina įveikti dvasios pastangomis.
Knygos „Vieškelyje džipai“ (2005) pristatymas Maironio lietuvių literatūros muziejuje 2005 m. gegužės 22 d. pabrėžė Apučio indėlį į literatūrą. Šioje novelių knygoje sudėtos naujos novelės, pratęsiančios veikėjų likimus iki šių dienų. Knyga „Vieškelyje džipai“ apibūdinama kaip „gera dovana gero teksto mėgėjui ir žmogui, pasiilgusiam darnos bei klasikos“, išsiskirianti iš bendro šiuolaikinės prozos fono dėl savo gyvo nerimo ir didelio intereso bei vidinės būtinybės atsiradusi. Ji kupina atsakymų į didelius klausimus dėl lietuvių dvasinės būklės, atitolina nuo egocentrizmo ir leidžia pajusti autentiško pasakojimo stebuklą.
tags: #grizimas #atbuline #pavara #aputis #ppt