Automobilio variklyje yra daug svarbių komponentų, tarp kurių - paskirstymo grandinė. Nors jai skiriama mažiau dėmesio nei kitoms dalims, paskirstymo grandinė atlieka nepaprastai svarbią funkciją, užtikrindama tikslų variklio komponentų sinchronizavimą. Jei ji sugenda, gali kilti rimtų problemų, įskaitant katastrofišką variklio pažeidimą. Be to, kelyje gali įvykti įvairūs eismo įvykiai, pradedant paprastais susidūrimais ir baigiant sudėtingomis grandininėmis avarijomis, kurios reikalauja greitos ir teisingos reakcijos. Eismo įvykiai ir incidentai sporto trasose, ypač „Formulėje 1“, atskleidžia nuolatinę riziką ir nuolatinį poreikį tobulinti saugumo sistemas.
Paskirstymo grandinės gedimo rizika ir pasekmės
Paskirstymo grandinė yra viena iš pagrindinių variklio dalių, atsakinga už alkūninio ir skirstomojo velenų sinchronizavimą. Jos gedimas gali sukelti itin brangų remontą ir netgi visiškai sugadinti variklį.
Paskirstymo grandinės gedimo simptomai
Sugedusios paskirstymo grandinės simptomai gali pasireikšti įvairiai ir signalizuoti apie artėjančią problemą:
- Variklio triukšmas, barškėjimas, ypač iš paskirstymo grandinės dangtelio srities, gali signalizuoti apie atsilaisvinusią paskirstymo grandinę.
- Variklio užvedimo ir veikimo sutrikimai.
- Sunku užvesti transporto priemonę.
- Deganti „Check Engine“ lemputė.
- Variklio vibracija ar drebėjimas dirbant laisva eiga.
- Variklis neužsiveda.
Tokie garsai gali būti dėl sugedusio grandinės įtempiklio, kreiptuvo ar kitų problemų. Jei šie pirmieji ženklai ignoruojami, gali kilti rimtesnių pasekmių, todėl svarbu patikrinti paskirstymo grandinę, vos tik išgirsite neįprastą garsą.
Pagrindinės paskirstymo grandinės nutrūkimo priežastys
Paskirstymo grandinės tarnavimo laikas priklauso nuo kelių veiksnių, tačiau pagrindinės priežastys, lemiančios jos gedimą, yra susijusios su priežiūra ir kitų komponentų būkle:
- Transporto priemonės priežiūros trūkumas: Nereguliarus alyvos keitimas gali lemti greitesnį grandinės susidėvėjimą. Nors paskirstymo diržai paprastai nėra tepami variklio alyva, paskirstymo grandinės visada yra tepamos. Todėl reguliarus alyvos keitimas yra labai svarbus grandinės ilgaamžiškumui.
- Sugedę komponentai: Gedimas nailoniniame grandinės kreiptuve ar grandinės įtempiklyje, taip pat sumažėjęs alyvos slėgis variklyje gali sukelti grandinės „pliaukšėjimą“. Dėl didelio atstumo tarp alkūninio ir skirstomojo velenų, pavaroms naudojami nailoniniai kreiptuvai, kad grandinė nekeltų triukšmo. Dažnai viename iš kreiptuvų yra įtempiklis, paprastai varomas alyvos slėgiu. Kai šie komponentai sugenda, grandinė gali pradėti barškėti ir nebeatlikti savo funkcijos.
Pasekmės nutrūkus paskirstymo grandinei
Paskirstymo grandinės paprastai nenutrūksta taip, kaip paskirstymo diržai, tačiau gali nusidėvėti tiek, kad automobilio nebebus galima saugiai eksploatuoti. Jei grandinė nutrūksta važiuojant dideliu greičiu, variklis gali akimirksniu išsijungti be jokio įspėjimo. Tokiu atveju būtina nedelsiant ir atsargiai pasitraukti į kelio pusę, kol automobilis dar važiuoja. Priklausomai nuo variklio tipo, nutrūkusi paskirstymo grandinė gali sukelti rimtų pažeidimų:
- Varikliai be tarpinių (laisvai besisukantys): Šio tipo varikliuose stūmokliai negali liestis su vožtuvais, net jei variklis „peršoka“ laiką. Tokiu atveju didžiausia problema yra galimas galios praradimas, tačiau variklis paprastai nėra rimtai pažeidžiamas.
- Varikliai su tarpinėmis: Šiuose varikliuose stūmokliai ir vožtuvai gali susidurti, jei variklis „peršoka“ laiką. Tai gali lemti sulenktus ar net sulaužytus vožtuvus. Tokia situacija reikalauja brangaus variklio remonto.
Kaip elgtis eismo įvykio metu?
Net ir nedidelis eismo įvykis gali sukelti stresą. Svarbu išlikti ramiam ir įvertinti situaciją, kad būtų galima tinkamai pasirūpinti savo ir kitų saugumu bei tinkamai užfiksuoti įvykio aplinkybes.
Veiksmai įvykus avarijai
- Patikrinkite, ar nėra sužeistųjų: Pirmiausia įsitikinkite, kad vairuotojas ir keleiviai nėra sužeisti. Jei jaučiamas stiprus skausmas ar žmogus negali judėti, nedelsiant skambinkite pagalbos numeriu 112 ir nejudinkite sužeistojo iki atvyks medikai.
- Saugiai išlipkite iš automobilio: Prieš išlipdami įsitikinkite, kad tai saugu, ypač jei avarija įvyko intensyvaus eismo gatvėje.
- Patikrinkite kitos transporto priemonės ekipažą: Pasirūpinkite ir kitos transporto priemonės keleiviais, suteikite pirmąją pagalbą, jei reikia.
- Pastatykite avarinio sustojimo ženklą: Įspėkite kitus eismo dalyvius apie kliūtį kelyje. Užmiestyje ženklas statomas už 50 metrų, mieste - už 25 metrų.
- Pasirūpinkite savo saugumu: Vilkėkite ryškiaspalves liemenes su šviesą atspindinčiais elementais ir, jei įmanoma, įjunkite automobilio avarinę šviesos signalizaciją.
- Atjunkite akumuliatorių: Jei automobilis stipriai apgadintas, atjunkite akumuliatorių, kad išvengtumėte gaisro.
Avarijos aplinkybių fiksavimas ir teisinės procedūros
Aiškinantis avarijos aplinkybes svarbu neskubėti ir nepasiduoti spaudimui prisiimti kaltę:
- Užfiksuokite įvykio vietą ir apgadinimus: Nufotografuokite automobilio apgadinimus iš visų pusių, kad matytųsi bendras vaizdas.
- Nesutikdami su kaltumu, kviesti policiją: Jei kyla bent menkiausia abejonė dėl kaltumo, skambinkite bendruoju pagalbos numeriu 112.
- Pildykite eismo įvykio deklaraciją: Jei sutinkate su savo kaltumu, užpildykite eismo įvykio deklaraciją su kita šalimi. Tai galima padaryti ir mobiliuoju telefonu.
Sukčių taktikos eismo įvykiuose ir prevencija
Prieš šventes ir didelio eismo metu suaktyvėja sukčiai, kurie tyčia sukelia avarijas, siekdami pasipelnyti. Atpažinkite jų taktiką ir žinokite, kaip apsisaugoti:
- Staigus stabdymas ar agresyvūs manevrai: Sukčiai gali staigiai stabdyti arba manevruoti, kad kitas vairuotojas apgadintų jų automobilį.
- Spaudimas prisiimti kaltę: Jie bando įtikinti auką prisiimti atsakomybę ir siūlo atsiskaityti grynaisiais, vengiant deklaracijos pildymo.
- Mėginimas įtikinti dėl didesnių apgadinimų: Gali būti nurodomi su konkrečiu įvykiu nesusiję sugadinimai.
Kaip to išvengti:
- Laikykitės saugaus atstumo nuo kitų transporto priemonių.
- Jei kyla įtarimų, kad eismo įvykis inscenizuotas, nedelsiant kvieskite policiją.
- Neskubėkite prisiimti kaltės ir atsiskaityti grynaisiais.
Grandininės avarijos keliuose
Šaltuoju metų laiku suintensyvėja grandininės avarijos, kai į eismo įvykį patenka daugiau nei dvi transporto priemonės. Dažniausiai jos įvyksta sankryžose, laukiant žalio šviesoforo signalo, arba esant prastoms oro sąlygoms, pavyzdžiui, slidžiai kelio dangai. Kelių eismo taisyklės nurodo laikytis saugaus atstumo, kad būtų galima išvengti susidūrimo net ir staigiai sustojus priekyje važiuojančiam automobiliui. Jei susidūrimų grandinę sukelia vienas automobilis, atsitrenkęs į stovinčias transporto priemones, kaltininkas yra pirmojo automobilio vairuotojas.
„Formulės 1“ avarijos: saugumo evoliucija ir garsiausi incidentai
„Formulės 1“ čempionatas pirmą kartą vyko dar 1950 m. Tuomet didelio dėmesio saugumui nebuvo skiriama, o tai lėmė didelį žuvusiųjų skaičių. Tačiau per dešimtmečius patirti tragiški incidentai paskatino nuolatines saugumo inovacijas, kurios iš esmės pakeitė šio sporto veidą.
Tragiška „Formulės 1“ istorija ir saugumo pokyčiai
Per pirmąjį dešimtmetį (1950-1959 m.) žuvo 15 „F-1“ lenktynininkų, per antrąjį - 14, per trečiąjį - 12, o per ketvirtąjį - 4. 20-ojo amžiaus pabaigoje „F-1“ sukrėtė Rolando Ratzenbergerio ir Ayrtono Sennos žūtys, įvykusios 1994 m. San Marino GP metu. Tuomet dėmesys saugumui buvo gerokai padidintas, o tragedijų skaičius, laimei, drastiškai sumažėjo. Šiandien „Formulė 1“ yra viena saugiausių sporto šakų, tačiau praeities incidentai visam laikui įsirėžė į jos istoriją ir prisidėjo prie nuolatinio saugumo gerinimo tiek sportininkams, tiek sirgaliams.
Garsiausios „Formulės 1“ avarijos
15. Roberto Kubicos avarija (2007 m. Kanados GP)
2007 m. Kanados GP lenktynės išgarsėjo ne tik pirmąją Lewiso Hamiltono karjeros pergale, bet ir šiurpia lenko Roberto Kubicos avarija. Dideliu greičiu lėkęs R.Kubica neišsilaikė trasoje, už jos ribų kliudė kupstą, prarado bolido kontrolę ir rėžėsi į betoninę sieną. R.Kubicos greitis avarijos metu siekė beveik 300 km/val., o jam teko 75 g (laisvojo kritimo pagreičio) dydžio gravitacijos jėga. Laimei, tais laikais bolidų saugumo sistemos jau buvo toli pažengusios į priekį. R.Kubica net ir po tokios šiurpios avarijos atsipirko tik vidutinio stiprumo smegenų sutrenkimu ir patempta kulkšnimi. Lenkas vėliau praleido JAV GP lenktynes, bet grįžo į trasą jau po 3 savaičių ir dalyvavo Prancūzijos GP.
14. Jarno Trulli avarija (2004 m. Didžiosios Britanijos GP)
J.Trulli avarija Silverstouno trasoje dar kartą įrodė, kaip toli pažengė „F-1“ bolidų saugumas, lyginant su ankstesniais sezonais. Iš posūkio išvažiavęs J.Trulli prarado bolido kontrolę, šis ėmė nevaldomai suktis ir kartą persivertė. Bolidas buvo visiškai sumaitotas, o italas liko jame sėdėti. Nors incidentas atrodė šiurpiai, J.Trulli netrukus savo jėgomis išlipo iš bolido ir ristele nubėgo į saugią vietą. Italas išvengė rimtesnių sužalojimų ir po 2 savaičių jau lenktyniavo Vokietijoje.
13. Dareko Daly avarija (1980 m. Monako GP)
Monako GP trasoje sportininkų žūčių buvo mažiau nei daugelyje kitų lenktynių, tačiau dėl siauros miesto tipo trasos ir aštrių posūkių čia avarijos nutinka bene dažniausiai. Monake yra įvykusios ne tik vienos įsimintiniausių visų laikų lenktynių, bet ir vienos šiurpiausių avarijų. Viena jų - 1980 m. Dareko Daly incidentas. Iš karto po starto D.Daly susidūrė su Bruno Giacomelli. Po avarijos D.Daly bolidas įspūdingai pakilo į orą, perskrido tą patį B.Giacomelli ir nukrito tarp dar dviejų konkurentų. Laimei, nė vienas pilotas nebuvo rimčiau sužeistas, nors lenktynes baigė tik 8 sportininkai. Visi pilotai startavo jau kitose sezono lenktynėse Prancūzijoje.
12. Marko Webberio avarija (2010 m. Europos GP)
Dabar jau nerengiamos Europos GP lenktynėse Valensijoje Markas Webberis važiavo paskui Heikki Kovalaineną. Australas nespėjo laiku atlikti manevro į kitą pusę ir kliudė varžovo bolido galą. Tuomet M.Webberio bolidas aukštai pakilo į orą, o australas leidosi žemyn galva. Vėliau bolidas dar kartą persivertė ir rėžėsi į trasą juosiančius padangų barjerus. Tai buvo dar vienas įrodymas, kiek patobulėjo „Formulės 1“ bolidų saugumas, nes M.Webberis rimčiau nenukentėjo. Australas ne tik nepraleido kitų lenktynių Didžiojoje Britanijoje, bet jas netgi laimėjo.
11. Christiano Fittipaldi avarija (1993 m. Italijos GP)
Tai buvo viena keisčiausiai pasibaigusių avarijų „Formulės 1“ istorijoje. Brazilas Christianas Fittipaldi, važiuodamas paskui italą Pierluigi Martini, prieš pat finišą atsitrenkė į varžovo bolido galą ir pakilo į orą. Jei prieš tai matytoje Marko Webberio avarijoje jo bolidas skriejo už trasos ribų, tai C.Fittipaldi bolidas ore atliko beveik tobulą persivertimą ir nusileido ant žemės. Tuometinis „Minardi“ komandos bolidas po incidento prarado dalį dalių, bet toliau judėjo teisinga kryptimi ir 3 ratais pasiekė finišo liniją. C.Fittipaldi ne tik išvengė rimtesnių sužeidimų, bet ir finišavo toje pačioje vietoje, kurioje buvo prieš avariją - 8-as.
10. Alberto Ascari tragedija (1955 m. Monako GP)
A.Ascari 1955 m. patyrė dvi šiurpias avarijas. Pirmąją jis išgyveno, o antrosios, deja, ne. Italijos lenktynininkas pirmąją rimtą avariją patyrė Monake. A.Ascari tuomet ne tik išlėkė iš trasos, bet įvažiavo į jūrą. Italas vos nenuskendo, buvo nuvežtas į ligoninę, kur jam nustatytas nosies lūžis. A.Ascari nusprendė ilgai neleisti laiko ligoninėje ir jau po 4 dienų vyko į „Ferrari“ testus Moncoje. Ten jis nesuvaldė automobilio, vertėsi du kartus ir patyrė mirtiną avariją. Įdomu tai, kad Alberto likimas buvo beveik toks, kaip jo tėvo Antonio. Jie abu buvo puikūs lenktynininkai, tačiau abu žuvo avarijose sulaukę 36-erių, abu našlėmis paliko savo žmonas, o našlaičiais - du savo vaikus. Beje, Alberto buvo vienas geriausių ankstyvųjų „F-1“ čempionato dalyvių ir dukart iškovojo nugalėtojo titulus.
9. Masinė avarija Belgijoje (1998 m. Belgijos GP)
Belgijoje 1998 m. išvydome vieną įspūdingiausių masinių „Formulės 1“ avarijų. Nuostabioje Spa trasoje sportininkai startavo pliaupiant lietui ir netrukus pateko į incidentą. Panašu, kad Davidas Coulthardas pirmasis prarado bolido kontrolę ir apsisuko trasoje. Jo problemos sukėlė grandininę reakciją. Vienas paskui kitą važiavę pilotai dėl prasto matomumo ir nedidelio atstumo neturėjo laiko sureaguoti į priekyje įvykusią avariją. Galiausiai avarijoje sudalyvavo net 13 bolidų. Lenktynes teko sustabdyti ir valyti trasą nuo nuolaužų. Nė vienas pilotas rimčiau nenukentėjo, bet finišą pasiekė tik 8 bolidai.
8. Jody Scheckterio incidentas (1973 m. Didžiosios Britanijos GP)
Jau lenktynių pradžioje Jody Scheckteris trenkėsi į trasą juosiančius barjerus. Pati afrikiečio avarija nebuvo itin šiurpi, tačiau jo bolidas po kontakto su barjerais sustojo pačiame trasos viduryje. Lenktynės buvo ką tik prasidėjusios, todėl paskui jį dideliu greičiu važiavo gausybė bolidų, kurie neturėjo laiko sustabdyti ir išvengti avarijos. Po masinės avarijos iš lenktynių pasitraukė 11 bolidų, o teisėjai buvo priversti sustabdyti lenktynes ir valyti trasą. Laimei, pilotai rimčiau nenukentėjo. J.Scheckteriui po sukeltos avarijos buvo reikalaujama skirti diskvalifikaciją, kol pati „McLaren“ komanda sutiko „pailsinti“ afrikietį ketverioms lenktynėms.
7. Ayrtono Sennos mirtina avarija (1994 m. San Marino GP)
Tai, ko gero, pati garsiausia avarija „Formulės 1“ istorijoje. Ne vieno „F-1“ gerbėjo geriausiu visų laikų lenktynininku vadinamas brazilas buvo tikras čempionas tiek trasoje, tiek už jos ribų. Per gyvenimą jis labdarai paaukojo milijonus JAV dolerių, stengdamasis padėti kovoti su vaikų skurdu. Prieš San Marino GP lenktynes kvalifikacijoje žuvo Ronaldas Ratzenbergeris, o FIA medikų komandos vadovas Sidas Watkinsas siūlė A.Sennai baigti karjerą, bet brazilas nusprendė toliau lenktyniauti. A.Senna lyderiavo lenktynėse, bet po „Tamburello“ posūkio išlėkė iš trasos ir 211 km/val. greičiu rėžėsi į betoninę sieną. Kol atvyko medikai, A.Senna buvo praradęs daugiau nei 4 litrus kraujo. Brazilas buvo gabenamas į ligoninę, bet ten konstatuota jo mirtis. Tragiškas savaitgalis San Marine tapo didžiausiu impulsu „F-1“ organizatoriams didinti sportininkų ir sirgalių saugumą.
6. Gerhardo Bergerio avarija su gaisru (1989 m. San Marino GP)
„Ferrari 640“ bolidas, kuriuo buvo lenktyniaujama 1989 m. čempionate, buvo vadinamas greitu, bet trapiu. Tuo geriausiai įsitikinome San Marino GP lenktynėse. „Ferrari“ lenktynininkas Gerhardas Bergeris tame pačiame „Tamburello“ posūkyje beveik 290 km/val. greičiu rėžėsi į sieną. Lyg to būtų negana, po kelių sekundžių „Ferrari“ bolidas paskendo liepsnose. Tie, kas matė šį incidentą, iki šiol yra priblokšti, jog austras sugebėjo išgyventi tokią avariją. Po 16 sekundžių nuo incidento atvyko gelbėtojų komanda. Dar po 10 sekundžių jie užgesino gaisrą, o G.Bergeris atsipirko nestipriais nudegimais ir lūžusiais šonkauliais. Austras praleido kitas lenktynes Monake, bet grįžo į trasą po 5 savaičių nuo avarijos ir lenktyniavo Meksikoje.
5. Rogerio Williamsono žūtis (1973 m. Olandijos GP)
Tai vienas liūdniausių ir tragiškiausių momentų ne tik „Formulės 1“, bet ir apskritai sporto istorijoje, nes Rogerio Williamsono žūties buvo galima išvengti. R.Williamsonas dėl problemų su padanga dideliu greičiu trenkėsi į barjerus, o jo bolidas nuslydo 275 metrus. Tuo pačiu metu R.Williamsono bolidas užsidegė, o britas buvo įkalintas liepsnose ir neturėjo kaip išlipti iš bolido. R.Williamsono kolega Davidas Purley iššoko iš savo bolido ir rizikuodamas gyvybe skubėjo gelbėti britą. Teisėjai pagalvojo, kad tai D.Purley patyrė avariją, bet pamatę jį bėgantį pamanė, kad nieko blogo nenutiko. Dėl šios priežasties nebuvo parodyta raudona vėliava ir lenktynės nebuvo sustabdytos. Trasos maršalai negavo signalo padėti R.Williamsonui, o vienas D.Purley nepajėgė atversti degančio bolido. Išsigandę sirgaliai norėjo padėti R.Williamsonui, tačiau juos sulaikė apsauga, neleidusi rizikuoti jiems savo gyvybėmis. Tik po 8 minučių į incidento vietą atvyko gaisrinė, bet R.Williamsonas tuomet jau buvo uždusęs. Jo gyvybės išgelbėti nepavyko.
4. Wolfgango von Tripso tragedija (1961 m. Italijos GP)
W.von Tripso avarija - didžiausia tragedija „Formulės 1“ istorijoje. Link „Parabolicos“ posūkio važiavęs sportininkas susidūrė su Jimu Clarku ir išlėkė iš trasos. Vokiečio „Ferrari“ netrukus pakilo į kalniuką, ant kurio būriavosi sirgaliai. Tragiško incidento metu žuvo W.von Tripsas ir 15 žiūrovų. Dar iki šios tragedijos W.von Tripsas buvo patyręs dvi šiurpias avarijas Moncoje, bet tai nenumalšino jo adrenalino troškimo. 1961 m. vokietis buvo arti pasaulio čempiono titulo ir jei ne tragiška avarija, neabejotinai būtų tapęs nugalėtoju.
3. Tomo Pryce‘o mirtina avarija (1977 m. Pietų Afrikos GP)
Sunku įsivaizduoti šiurpesnį atvejį nei 1977 m. Pietų Afrikos GP lenktynėse. Renzo Zorzi dėl problemų su bolidu sustojo už trasos ribų, kai jo bolidas užsidegė. R.Zorzi laiku pabėgo nuo automobilio ir išsigelbėjo, o jo bolidą skubėjo gesinti du maršalai, kuriems reikėjo perbėgti trasą, vykstant lenktynėms. Pirmasis iš jų sėkmingai atbėgo prie R.Zorzi bolido, o antrasis, Frederickas van Vuurenas, deja, ne. Su sunkiu gesintuvu bėgęs F.van Vuurenas buvo partrenktas Tomo Pryce‘o. Šio bolidas į jaunuolį trenkėsi beveik 274 km/val. greičiu. Abu vyrai žuvo akimirksniu, o F.van Vuureno neštas gesintuvas trenkėsi į T.Pryce‘o šalmą ir atskyrė jo galvą nuo kūno...
2. Niki Laudos išgyvenimas (1976 m. Vokietijos GP)
Legendinis „F-1“ lenktynininkas N.Lauda prieš Vokietijos GP ragino kitus sportininkus boikotuoti lenktynes dėl prastų oro sąlygų, tačiau jie atsisakė tai daryti. Galiausiai startuoti nusprendė ir pats austras. Dalis trasos buvo šlapia, o dalis - sausa. N.Lauda vienas iš pirmųjų pasirinko sausai trasai skirtas padangas. Tai jam suteikė pranašumą trasoje, bet vos neatėmė jo gyvybės. N.Lauda dideliu greičiu išlėkė iš trasos ir patyrė avariją, o jo bolidas paskendo liepsnose. Netrukus į austrą dar trenkėsi Brettas Lungeris, o N.Lauda buvo įkalintas bolide. Laimei, austras sulaukė pagalbos ir buvo išgabentas į ligoninę, kur paniro į komos būseną. Gydytojams galiausiai pavyko išsaugoti N.Laudos gyvybę, o šios avarijos požymiai - dideli randai - visam laikui išliko ant austro veido, be to, N.Lauda neteko beveik visos dešiniosios ausies. Sunku tuo patikėti, bet austras į lenktynes grįžo vos po 6 savaičių nuo šio incidento. Jam buvo sukurtas specialus šalmas, o N.Lauda greitai grįžo į pergalių kelią ir dar ne kartą tapo pasaulio čempionu.
1. Gilleso Villeneuve‘o žūtis (1982 m. Belgijos GP)
Gillesas Villeneuve‘as buvo Kanados autosporto pasididžiavimas. Jo karjera prasidėjo Kvebeke, lenktynėmis sniego automobiliais. Vėliau jis persikėlė į „Formulės Atlantic“ čempionatą. 1976 metais jis laimėjo tiek JAV, tiek Kanados „Formulės Atlantic“ čempionatus ir netrukus gavo pasiūlymą iš „McLaren“ 1977 metų „Formulės 1“ sezonui. Nuo 1978 metų jis atstovavo „Ferrari“ komandai ir per savo trumpą karjerą laimėjo šešerias lenktynes bei kartą tapo vicečempionu. 1982 metais G.Villeneuve‘as bandė kvalifikuotis Belgijos GP lenktynėms Zolderio trasoje, tačiau atsitrenkė į lėtesnį bolidą ir pakilo į orą lėkdamas maždaug 210 km/val. greičiu. Jo bolidas trenkėsi į žemę ir vertėsi, išsviesdamas G.Villeneuve‘ą į apsauginę tvorą. Po mirtinos nelaimės Monrealio trasa buvo pervadinta G.Villeneuve‘o vardu, o pilotas ir iki šių dienų yra laikomas vienu iš geriausių lenktynininkų, taip ir netapusių „Formulės 1“ čempionais.
tags: #grandinis #pakliuvo #i #avarija