Tolimųjų reisų vairuotojo profesija kupina ne tik ilgo kelio ir vienatvės, bet ir netikėtų atsitikimų, kurie dažnai kelia tiek iššūkių, tiek ironijos. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias situacijas, su kuriomis susiduria vilkikų vairuotojai, nuo nelegalios migracijos problemų iki kasdienių saugumo iššūkių kelyje ir neįtikėtinų „radinių“.
Vairuotojų forumų išmintis: kasdienės realijos
Lietuvos tolimųjų reisų vairuotojų forumuose atsispindi specifinė šios profesijos realybė, kupina sarkazmo ir tiesos. Štai kelios frazės, išrinktos iš populiarių diskusijų:
- Apie vairuotoją, dirbantį už mažą algą: „Net ir pats žiopliausias asilas kada nors supranta, kad jis tempia vežimą už dyką. Tada užsispiria.“
- Apie profesijos įtaką asmenybei: „Patapau vairuotoju ir gavau ragus. Kita vertus, matyt, šeimoje kažko trūko, jei taip greitai ragai, be kalcio papildų, pradėjo augti.“
- Apie lengvųjų automobilių vairuotojų įpročius: „Tie, kurie vilkiką vairuoja kaip lengvąjį automobilį, neturi smegenyse nei vieno vingio, o jei koks ir yra, tai ir tas montiruote padarytas.“
- Apie motyvaciją ir kvalifikaciją: „Baisu net pagalvoti, kai žmogus su profesiniu išsilavinimu ima ganyti „fūras“ po Europą.“
- Apie darbdavio ir darbuotojo santykius: „Kas ateina pas mus į įmonę turėdamas savo nuomonę, išeina - šventai įsitikinęs darbdavio teisybe.“
Vilkikų vairuotojų kasdienybė: susidūrimai su nelegaliais migrantais Kalė uoste
Nekviesti keleiviai priekaboje
Keliaujant per Europą, ypač netoli Prancūzijos Kalė uosto, vilkikų vairuotojai nuolat susiduria su nelegaliais migrantais, bandančiais pasislėpus nelegaliai patekti į Didžiąją Britaniją. Tai įvyko ir vienam vairuotojui, kuris sustojęs mažame Lilero miestelyje nakčiai prie Prancūzijos Kalė uosto, pajuto, kad priekaba lengvai susiūbavo jau antrą kartą. Viskas tapo aišku - į priekabą ką tik vėl įlindo migrantai.
Išlipti iš kabinos ir iškrapštyti nekviestus svečius yra baugu, nes tamsoje jie neprognozuojami ir nedvejodami gali panaudoti peilius. Taip kitiems vairuotojams jau yra nutikę ne kartą. Tokiose situacijose tenka laukti ryto. Nuo ES politikų išpaikintų migrantų savivalės šiandien kenčia ne tik Lietuvos, bet ir visų Europos šalių vilkikų vairuotojai, gabenantys krovinius į Didžiąją Britaniją.
Krikštas - per pirmą reisą
Vairuotojo darbas iš pirmo žvilgsnio atrodė nesunkus ir gerai apmokamas, tačiau tikrovė yra visai kitokia. Tai patyrė vienas vairuotojas jau per pirmąjį reisą, keltu parplaukęs iš Anglijos Doverio į Kalė. Užsukus į degalinę, dėl patirties stokos, jis nekreipė dėmesio, kad gatvėje keli apsaugos tarnybos darbuotojai su policininkais vaikė būrį juodaodžių migrantų. Dar nespėjus išlipti iš kabinos, pajuto judant priekabą nuo energingai į ją įšokančių žmonių svorio.
Visa tai stebėję, tačiau pabūgę kištis degalinės apsaugininkai iškvietė policiją. Buvo girdėta istorija apie Slovakijoje registruotą sunkvežimį vairuojantį filipinietį, kuriam Kalė degalinėje pilantis dyzeliną į priekabą irgi buvo sulindę migrantai. Filipinietis nesutrikęs išsitraukė peilį ir puolė juos. Tie išsilakstė, bet po minutės grįžo su pastiprinimu. Tuomet jau bėgo slėptis pats narsusis filipinietis, nes būrys užpuolikų ėmė akmenų kruša talžyti jo sunkvežimį. Kol atvyko policija, mašina liko be priekinio stiklo ir veidrodžių, aplankstyta kabina.
Policijos požiūris ir migrantų taktika
Nenorėdamas panašaus nuotykio, vairuotojas tyliai palaukė, kol policininkai iš jo priekabos iškrapštė tris tamsaus gymio vyrus. Tačiau po to pareigūnai aprėkė jį - neva pažeidė migrantų teises pamėginęs juos nufotografuoti. Nors ES įstatymai leidžia viešoje vietoje be atsiklausimo fotografuoti įstatymus pažeidžiančius asmenis, vairuotojas suskubo slėpti fotoaparatą. Pradėjęs piltis dyzeliną, iš tolo stebėjo, kaip policininkai išlaipintuosius nusivedė į degalinės pakraštį, pasodino ant šaligatvio krašto, kelias minutes pamoralizavo ir paleido, o patys išvažiavo. Vos policininkai dingo, sunkvežimį ėmė supti naujas būrys migrantų. Atsitraukęs tolėliau apsaugininkas pamojo jam greičiau dingti iš degalinės.
Išvažiuojant migrantai puolė būriu. Vairuotojas spaudė greičio paminą, bet sunkvežimis - lėtas mechanizmas. Kol įsibėgėjo, užpuolikai atlapojo galines priekabos duris, tik įšokti nebesuspėjo. Galinio vaizdo veidrodžiuose priekabos galo nematyti, todėl nieko neįtardamas taip ir važiavo keliolika kilometrų atsiknojusiomis durimis, rizikuodamas sumalti lenkiančiam lengvajam automobiliui priekinį stiklą ar užmušti kokį motociklininką.
Nesvarbu, kokiu paros metu važiuosi per Kalė, būtinai pamatysi čia besitrinančius migrantus. Vien šiame uostamiestyje jų - šimtai, jei ne tūkstančiai. Kartais pro automobilio langą juos galima stebėti pievelėje spardančius kamuolį, neretai sulindę į miegmaišius jie taikiai snaudžia patiltėse, bet dažniausiai kulniuoja palei greitkelį visur, kur tik stabteli sunkvežimiai. Migrantai - vien vyrai. Dauguma jų jauni - iki 25-30 metų, paprastai apsirengę kukliai, net skurdžiai. Daugiausia - juodaodžiai iš Afrikos, tik kas penktas ar septintas - arabiško veido.
Kad migrantai kelia rimtų problemų, liudija aukštos tvoros: balto tankaus plieno tinklo, kelių metrų aukščio užtvarai su spygliuota viela bei vaizdo kameromis viršuje nusidriekę net kelis paskutinius kilometrus iki uosto bei tunelio. Pagal 2003 metais pasirašytą sutartį, Londonas finansavo tvorų statybas, prancūzai taip pat leido Didžiosios Britanijos pasienio tarnybų patikros punktus perkelti į Prancūzijos pusę. Neįveikdami akylai saugomų tvorų migrantai atsisakė beviltiškų mėginimų pėsčiomis prasibrauti į tunelį ar uostą. Jie pakeitė taktiką - pasklido po visą Kalė bei kitą uostamiestį Diunkerką ir pradėjo kone kasdien puldinėti sunkvežimius įvairiausiose vietose, net greitkelyje.
Pasalos spūstyse ir vilkikų stabdymas
Būtent tokioje vietoje įvyko kitas rimtesnis susidūrimas su migrantais. Saulėtą pernykščio spalio popietę, apie 15 valandą, iš Liono atburzgus į Kalė, paskutiniame posūkyje prieš uostą, prieš pat prasidedant tvoroms, eismas ėmė lėtėti, kol už puskilometrio visai sustojo. Po minutės pasirodė spūsties kaltininkai - pasidaliję į nedidelius būrelius greitai artėjo dešimtys migrantų. Piktai rėkaudami, slėpdami veidus po gobtuvais ir šalikais, nekreipdami dėmesio į lengvuosius automobilius jie puldavo prie kiekvieno sunkvežimio.
Vieno vairuotojo vilkiko, žinoma, irgi neaplenkė. Baltaodis su ūseliais ir juoda liemene užtvėrė dar judančiam sunkvežimiui kelią, ranka lyg policininkas rodydamas sustoti. Kai nenorėdamas jo sutraiškyti, vairuotojas stabtelėjo, „eismo reguliuotojas“ nušuoliavo stabdyti kito vilkiko. Priešais stovėjusios lengvosios mašinos pajudėjo, įjungti pavarą suskubo ir jis, naiviai tikėdamasis greičiau dingti. Bet toli nenuvažiavo. Po akimirkos prilėkęs savo veidą po kraujo spalvos striukės gobtuvu slepiantis arabiškos išvaizdos vyras užšoko ant jau riedančio vilkiko dyzelino bako, šmurkštelėjo tarp kabinos ir priekabos ir nuplėšė stabdžių oro jungtį. Vairuotojas įsitikino, kad migrantai puikiai išmano, kuri iš žarnų valdo stabdžius, nes per akimirką ją atrinko iš kitų, trūktelėjo jungtį, ir sunkvežimis sustojo lyg įbestas.
Pasieniečiai sulaikė 18 neteisėtų migrantų, kurie į Lietuvą ropojo iškastu urvu
Pajudėjęs antrąja eismo juosta, jį pabandė aplenkti sunkvežimis su Rumunijos numeriais. Nuščiuvęs stebėjo, kaip „kruvinasis gobtuvas“ keliais šuoliais prisivijo ir jį, lygiai taip pat užšokdamas ant degalų bako ir per sekundę užkirto ir rumuno vilkiko stabdžius.
Vairuotojas nutarė kuo greičiau prijungti stabdžių žarną, bet vos pravėręs mašinos duris išvydo naują pavojų - antras migrantų ešelonas sėlino žolynu šalia greitkelio. Pastebėję, kad jis išlipo, keli juodaodžiai pasileido tekini link mašinos, galbūt ketindami apvogti paliktą tuščią kabiną ar įsibrauti į priekabą. Teko užsirakinti kabinoje ir pro užpakalinius vaizdo stebėjimo veidrodžius grožėtis, kaip apipuolę būriu jie draskė pakabinamąją priekabos durų spynelę ir tento sagtis mėgindami įsibrauti vidun. Dar minutė, ir būtų nuplėšę krovinio plombą ir sulindę į priekabą, tačiau sutrukdė greitkelyje pasirodę prancūzų policininkai. Automatais ginkluoti pareigūnai pėdino neskubėdami, akivaizdžiai norėdami migrantus ne sulaikyti, o tik nuvyti. Pastebėję artėjančią grėsmę tie nuturseno toliau, traukydami žarnas kitiems sunkvežimiams ir landžiodami į juos.
Apgavystės ir rožinės iliuzijos
Vieną rudenį ėmus vėsti orams imigrantai itin suaktyvėjo - dvi jų gaujos net nepasidalijo vienu sunkvežimiu, kuriuo jie važiuoti į Angliją. Krovinio pakrovimo metu Liono priemiestyje į sandėlį neįleido, liepė laukti lauke. Baigęs darbą krovikas išėjo lauk su plomba rankoje ir, užveržęs plombos trosą bei ant važtaraščio suraitęs parašą, paragino greičiau važiuoti, nes įmonė uždaroma.
Vairuotojams galioja griežtos taisyklės, pavyzdžiui, darbo diena trunka 13 arba 15 valandų, o šį laiką pedantiškai fiksuoja elektroninis tachografas. Jo ekrane užsidegus perspėjimui, kad privalu stoti 11 valandų nakties pertraukai, vairuotojas pasuko į greitkelyje tarp Dižono ir Reimso esančią poilsinę. Ši stovėjimo aikštelė nakvynei atrodė labai saugi - yra ne tik degalinė su dušu, kavine, bet ir tvoros, plieskia gatvės žibintai. O svarbiausia, nuo čia iki Kalė net 470 kilometrų. Migrantai, kaip žinoma, aplink uostamiesčius slankioja daugiausia šimto kilometrų spinduliu, todėl vairuotojas užmigo ramus. Pasirodo, be reikalo, nes rytą aptiko, kad priekabą apjuosęs trosas atlaisvintas. Girdėjęs apie migrantų gudrybes, visa jėga tampė plieno lyną, kelis kartus patikrino plombą, ar ji nebuvo nupjauta ir sujungta. Ne, viskas gerai. Užsikoriau ant priekabos stogo - jis irgi neprarėžtas, sveikutėlis. Užrašęs visa tai specialiame Įsibrovėlių patikrinimo lape, tęsė kelionę.
Tačiau artėjant prie pakrantės tachografas vėl ėmė žybsėti, jog po puspenktos vairavimo valandos privalu stoti 45 minučių pertraukai. Vairuotojas įsuko į nedidelę greitkelio poilsinę. Jei aikštelėje būtų trynęsi migrantai, būtų sunerimęs, tačiau aplink - tik keli automobiliai ir nė gyvos dvasios. Todėl dar kartą patikrinęs mašiną, pasuko į šalia stovintį tualetą. Gerai, kad jame neturėjo svarbesnių reikalų, tik nusiplauti rankas. Apsisukęs suakmenėjo - jaunas migrantas užsiropštęs ant priekabos stogo ir jau užsimojęs peiliu perskrosti tentą. Bet vis nepjauna kažką panosėje murmėdamas. Vėliau suprato, kad viduje jau sėdėję įsibrovėliai, išgirdę, kad čia braunasi jų likimo broliai, sušnypštė nešdintis: neva prasipjaukit kitą sunkvežimį, nes šis jau užimtas!
Rėkdamas bėgo mašinos link, o neprašytas svečias, lyg nieko neįvykę, ramiai nusliuogė žemyn ir išnyko krūmuose. Nepaleisdamas iš akių savo vilkiko apėjo brūzgynus ir po jais aptiko tris jaunus afrikiečius, drybsančius ant purvinų miegmaišių. Užklupti jie nebėgo, tik sunerimę įsitempė - net nustojo graužti čia pat degalinėje pirktus pigius sausainius. Visi - juodaodžiai, apie 20 metų. Murzini, suvargę, apsimuturiavę palaikiais drabužiais, garbanas paslėpę po Šiaurės Afrikoje madingomis megztomis kepurėmis.
Įsitikinęs, kad pavojaus jiems nekelia, trijulė atsipalaidavo. Net šiek tiek kalbėjo angliškai, tad pagaliau pildėsi senas noras išsiaiškinti, ko jie taip masiškai veržiasi į Didžiąją Britaniją. „Mes - iš Irako“, - aiškiausiai melavo juodaodžiai. Visi imigrantai, kurio paklausi, teigia esantys iš Sirijos arba Irako. Taip sako net arabiškai nešnekantys juodaodžiai, kurie šiose šalyse paprastai negyvena. Kodėl jie meluoja? Nes žino, kad ES šalių politikai priėmę įstatymus, jog pabėgėlį draudžiama išsiųsti į šalį, kurioje vyksta karas. Tad tereikia išmesti dokumentus ir neraudonuojant skiesti. Dėl patikimumo daugelis priduria esąs dar ir nepilnametis - vaiko tikrai neišsiųs! Anglijoje tikisi rojaus.
Pamatę ironišką šypseną ir vėl kibę į sausainius, vaikinai prisipažino jūra atplaukę iš Eritrėjos. Pridūrė, kad kelionė buvusi labai baisi, tačiau sužinoti daugiau trukdė per skystos pašnekovų anglų kalbos žinios. Paklausus, ko jie taip veržiasi į Angliją, klausimas jiems kažkodėl netikėtas, net nutilo sausainių traškėjimas. Sunkiai rinkdami žodžius, darkyta kalba atvykėliai paaiškino, kad jie gerai kalba angliškai, todėl Didžiojoje Britanijoje jausis saugesni nei Prancūzijoje, Vokietijoje ar juolab kažkokioje Graikijoje. Negana to, saloje esą jau gyvena jų giminės ir draugai, kurie padės įsikurti. Jei ne šie, pagelbės Anglijoje esą klestintys jų tautiečiai. O svarbiausia - Didžiosios Britanijos valdžia migrantams labai padeda - šioje šalyje, girdi, labai daug nepaprastai gerai apmokamo darbo, tad laukia tikras rojus.
Vairuotojas negriovė keliautojams jų rožinių iliuzijų, tik pasiteiravo, kaip jie ketina prasmukti į salą, kai uoste ir tunelyje pareigūnai visas mašinas akylai tikrina. „Šį rytą čia po krūmais mūsų buvo dvidešimt. Matai, dabar mes belikę paskutiniai trys, - afrikiečių veidai vėl pasipuošė plačiomis baltadantėmis šypsenomis. - Kas bebūtų, mes vis vien ten nuvažiuosime. Pone, gal nori sausainio?“ Padėkojęs ir palinkėjęs sėkmės, vairuotojas grįžo prie savo sunkvežimio, kurį, prieš pasiekdamas Kalė, nuodugniai patikrino dar du kartus. Jokių įsibrovimo pėdsakų neaptiko, bet vis vien kažko neramu. Reikėtų įlipti apsidairyti į priekabą, tik ta nelemta plomba...
Patikrinimai su šunimis ir aptikti įsibrovėliai
„Vakar per mūsų uostą keliavo 17 219 keleivių, 2271 lengvasis automobilis, 69 autobusai, 9352 sunkvežimiai“, - pagaliau pasiekęs Kalė uosto stovėjimo aikštelę švieslentėje perskaitė užrašą. Uostas ir vėl perpildytas, kone sprogsta nuo sunkvežimių, tad pirmojo patikrinimo teko laukti kone valandą. Prieš vilkikams įvažiuojant į keltą ar tunelį, jie bent du kartus šunų apuostomi. Vairuotojas pats paprašė, kad patikrintų jo mašiną, nes buvo neramu. Saugos tarnybos vyrukas su spanieliu apėjo aplink, bet keturkojis nė neviauktelėjo. „Važiuokit ramiai, švaru“, - nuramino prancūzas.
Gavęs bilietą, vairuotojas atsistojo į paskutinę eilę laukti kelto. Čia sunkvežimius apibėgo kita saugos tarnyba su rimčiau treniruotais šunimis. Stabtelėjęs prie priekabos, gyvūnas pašiaušė kailį ir ėmė piktai skalyti. „Atidaryk priekabą. Greičiau!“ - pareikalavo prilėkę jau keli saugos tarnybos darbuotojai. Drebančiomis rankomis replėmis nukirpo plombą ir atlapojo galines priekabos duris. Šuo jau taip draskėsi, kad, atrodo, nutrauks antkaklį ir puls į priekabą. Šunį nuvedęs apsaugininkas prancūzas priekaboje nuropojo per kartonines skrudintuvių dėžes į priekį. Po kelių minučių paršliaužė, pirštinėta ranka kolegoms parodydamas tris iškeltus pirštus. Migrantų tąsyk jie aptiko ne tik tame, bet ir dar viename sunkvežimyje. Beje, irgi iš Lietuvos, tik jo vairuotojas - ukrainietis. Tačiau vairuotojui tikrai ne jis rūpėjo. Susinervinęs stebėjo, kaip atvyko Prancūzijos policijos automobilis su dviem pareigūnais - blondinu ir juodaodžiu. Pastarasis buvo pakviestas vertėjauti, nes kalbėjo arabiškai.
Pavojai kelyje: aklosios zonos ir kitų vairuotojų klaidos
Sunkvežimių aklosios zonos
Linas Brazauskas, konkurso „DKV LIVE Metų sunkvežimis 2023“ komisijos narys, daugiau nei 30 metų sėdintis prie sunkvežimio vairo, teigia, kad bene pagrindinė problema, kuri kiša koją saugumui - lengvųjų automobilių vairuotojų neišmanymas, kur yra sunkvežimio aklosios zonos. Bene dažniausia kitų vairuotojų daroma klaida - palaikomas pernelyg mažas atstumas tarp sunkvežimio puspriekabės ir automobilio.
„Kad vairuotojai suprastų, jog nesilaikant pakankamo atstumo kyla pavojus, JAV kiekvienos puspriekabės gale galima pamatyti užrašą: „Jei nematai mano veidrodėlių - aš nematau tavęs“. Vairuotojai įspėjami, kad saugus atstumas važiuojant už sunkvežimio yra būtent toks, kai ir iš lengvojo automobilio matyti vilkiko šoniniai veidrodėliai“, - aiškino vairuotojas.
L. Brazauskas pabrėžė, kad problemų kyla ir tada, kai vairuotojai važiuoja šalia sunkvežimio. Tokiais atvejais vilkikų vairuotojai taip pat turi ribotas galimybes pastebėti lengvuosius automobilius. Siekiant apie tai šviesti vairuotojus, ant dažno Europoje važiuojančio sunkvežimio puspriekabės klijuojami ir specialūs lipdukai, įspėjantys apie „mirtinas zonas“. „Yra tam tikros zonos, kuriose net ir šalia važiuojančio automobilio nesimato. Kadangi lengvųjų automobilių vairuotojai dažnai to neįvertina, Europoje nuspręsta „mirtina zona“ lipduku privalomai ženklinti puspriekabes tose vietose, kur lengvasis automobilis tampa nematomas sunkvežimio vairuotojui. Viskas, ko reikia, tai tik kitų vairuotojų atidumas ir pastabumas“, - aiškino L. Brazauskas.
Tokie lipdukai klijuojami ir puspriekabės pradžioje, ir ant sunkvežimio durelių bei kitose vietose. „Kad ir kokie dideli bebūtų šoniniai veidrodėliai, vis tiek išlieka tokių zonų, kuriose automobiliai tampa nematomi. Ypač, kai dauguma automobilių yra pilkos spalvos. Tokių automobilių, kai tenka važiuoti lyjant, tvyrant rūkui, esant prieblandai apskritai nesimato“, - dalijosi vairuotojas.
L. Brazauskas pabrėžė, kad vis dar nežinantiems, kaip elgtis važiuojant šalia sunkvežimio, reikia prisiminti, jog svarbiausia nevažiuoti ties priekiniu dešiniu kampu. Jis akcentavo, kad būtent šioje vietoje pastebėti važiuojantį automobilį yra kone neįmanoma. „Svarbu, kad vairuotojai vengtų važiuoti zonoje, kur yra sunkvežimio kabinos keleivio durys ir priekinė dalis. Jei automobilis kiek toliau - ties puspriekabės pradžia, tuomet per veidrodėlį jį pastebėti dar įmanoma, tačiau jei automobilis būna minėtoje zonoje - sunkvežimio vairuotojas neturi galimybės jo pastebėti“, - kalbėjo L. Brazauskas.
Klaidos posūkiuose ir staigus stabdymas
Profesionalus vairuotojas atkreipė dėmesį, kad ypač dažnai vairuotojai nežino, kokia yra sunkvežimio judėjimo trajektorija posūkyje. Todėl vilkikui į sankryžą įvažiavus platesniu kampu, vairuotojai bando pralįsti pro vilkiko šoną, o šiam pasukus, nespėja ištrūkti ir būna prispausti. „Atlikdamas manevrą vilkikas dažnai išvažiuoja į antrą juostą, kad sukdamas išsitektų kelyje ir neužvažiuotų ant kelio bortų. Tačiau yra nemažai tokių vairuotojų, kurie tuo metu, kai atsidaro tarpas tarp kelio bortų ir priekabos, nusprendžia į jį išvažiuoti ir neva apvažiuoti sunkvežimį. Tačiau vilkiko vairuotojui pasukus, tas tarpas ima „užsidarinėti“, sunkvežimis grįžta į savo eismo juostą, o lengvojo automobilio vairuotojas nebeturi kur pasidėtis ir būna prispaustas. Tai vienas skaudžiausių momentų, todėl žmonės turi žinoti, kad tokiose situacijose jokiais būdais negalima lįsti tarp sunkvežimio ir kelio krašto“, - gana dažnų eismo įvykių scenarijų nupasakojo L. Brazauskas.
L. Brazauskas taip pat atkreipė dėmesį ir į dar vieną vairuotojų įprotį, kuris kelia iš tiesų didelį pavojų ir jiems, ir sunkvežimio vairuotojui. Neretai kiti vairuotojai mėgsta staigiai persirikiuoti į didesnį vilkiko vairuotojo paliktą tarpą iki priešais važiuojančios transporto priemonės. Visgi taip visiškai neįvertinama, jog dėl tokių manevrų vilkiko vairuotojui gali prireikti staiga stabdyti, o tai - išties sunku. „Stabdyti vilkiką nėra tas pats, kas stabdyti lengvąjį automobilį, o ir stabdymas skiriasi atsižvelgiant į krovinį. Jei jis yra sukrautas puspriekabėje, saugiai pritvirtintas, tai yra viena, tačiau jei vilkikas važiuoja su cisterna, reikia įvertinti, kad joje teliūskuoja 25 tonos skysčio, todėl staigiai stabdant susidaro didelis smūgis - skystis šliūkštelėja į priekį. Negaliu tiksliai įvardyti, kaip sekundėmis ar metrais keičiasi stabdymo kelias, tačiau galiu užtikrinti, kad ir kokie bebūtų geri stabdžiai, sustabdyti bendrą 40 tonų masę yra ypač sudėtinga. Jau nekalbu apie tai, kaip viskas pasunkėja esant prastoms oro sąlygoms ar slidžiai kelio dangai“, - akcentavo L. Brazauskas.
Vairavimo instruktorius Artūras Pakėnas pabrėžė, kad netgi B kategorijos vairavimo kursuose nuolat akcentuojama, jog net ir vairuodamas tik lengvąjį automobilį, vairuotojas turi suprasti, kaip juda sunkvežimis. „Visada stengiamės paaiškinti pradedantiesiems vairuotojams, tačiau tai turi suprasti ir kiti - kad ir kiek galima pamatyti veidrodėlių ant sunkvežimio, vis tiek vairuotojai nemato visko, vis tiek egzistuoja aklosios zonos, kurios yra gerokai didesnės nei vairuojant lengvąjį automobilį. Tai apima maždaug pirmąjį trečdalį sunkvežimio ilgio kartu su puspriekabe, skaičiuojant nuo priekio, ypač, jei važiuojama ypač arti jo“, - aiškino A. Pakėnas.
Vairavimo instruktorius akcentavo, kad visiems nuolat pataria, jog prireikus važiuoti šalia vilkiko, reikėtų tai daryti tik tol, kol atsiras galimybė jį apvažiuoti ar nuo jo atsilikti ir važiuoti gale. „Jei esi priverstas važiuoti šalia vilkiko, tai šalia važiuok tik tiek, kiek reikia, tačiau vos atsiradus galimybei - pasitrauk nuo vilkiko šono - pralenk jį, arba praleisk į priekį ir važiuok gale. Čia spendimų yra įvairių, nebūtinos lenktynės, vilkikas gali važiuoti ir priekyje, svarbu, kad ilgą laiką nevažiuotumėte vienas šalia kito ir taip judėtumėte tik tais atvejais, kai dėl eismo situacijos kitaip judėti nesigauna“, - patarė vairavimo instruktorius pridurdamas, kad jei važiuojant šalia per vilkiko šoninius veidrodėlius galima matyti jo vairuotoją, tai ir vairuotojas turės galimybę pastebėti šalia važiuojantį automobilį.
Neįtikėtini atsitikimai: prarastas ratas ir „radinių“ kultūra
Kartais kelyje pasitaiko ir tikrai neįprastų situacijų. Pavyzdžiui, važiuojant su „fūra“ į Klaipėdą, maždaug likus 40 kilometrų, kelyje atsitiko bėda: žmogus pametė „fūros“ ratą. Ir, deja, vietoj to, kad kiti vairuotojai bandytų kažkaip pranešti, jog jo ratas rieda, arba sustoję jį paimtų ir pasiviję atiduotų, verčiau sustoja, pasiima ratą ir tęsia savo kelionę su šypsena. Kodėl? Nes kelyje jie juk gavo nemokamą ratą! Net nepagalvoję, kad galbūt žmogui, kuriam atsitiko ši bėda, viskas galėjo baigtis ne taip laimingai. Ačiūdie, viskas baigėsi gerai, tačiau tiems, kurie užuot palengvinę jo dieną, padarė ją dar nervingesnę, tegul viskas lieka jų sąžinei, jeigu ji yra... Tokie įvykiai atspindi, kad žmonės, gavę naudos, kartais pamiršta viską, kas yra aplink.
tags: #furos #vairuotojas #juokingi