Fotografavimas ir filmavimas viešose vietose kelia daug klausimų, susijusių su asmens teisėmis į privatumą, atvaizdą ir autorių teisėmis. Svarbu suprasti, kokios taisyklės galioja, siekiant išvengti teisinių ginčų ir užtikrinti asmens duomenų apsaugą.
Fotografavimas viešose vietose
Viešose vietose, tokiose kaip gatvės, parkai, aikštės, fotografuoti ir filmuoti paprastai yra leidžiama. Tačiau tai nereiškia visiškos laisvės. Nors pats buvimo viešoje vietoje faktas dar nereiškia, kad asmuo sutinka būti filmuojamas, paprastai, jei asmuo aiškiai neparodo, kad nesutinka (pvz., neatsisuka, nedengia veido, protestuoja), laikoma, kad jis neprieštarauja tokiam veiksmui. Advokatas Andrius Iškauskas pabrėžia, kad iš esmės fotografuoti galite ką norite ir kur norite, bet visuomet yra milijonai išimčių, o milijonai aplinkybių gali susiklostyti taip, kad tiesus ir trumpas atsakymas bus visiškai neteisingas.
Privatumo lūkesčiai skirtingose viešose vietose
Ne visos viešos vietos yra vienodai „viešos“. Pavyzdžiui, gydymo įstaigose, baseinuose, paplūdimiuose ar kitose vietose, kur žmonės paprastai tikisi didesnio privatumo, vaizdo stebėjimui taikomi kur kas griežtesni reikalavimai. Nors dalis tokių erdvių gali būti viešos, jose fiksuojami vaizdai gali atskleisti jautrią informaciją - pavyzdžiui, sveikatos būklę ar asmens kūno ypatumus.
Apribojimai viešai skelbiant nuotraukas
Yra atvejų, kai viešose vietose padarytos nuotraukos ar vaizdo įrašai negali būti skelbiami be papildomų sąlygų. Pavyzdžiui, negalima skleisti nuotraukų, jeigu jose užfiksuoti žmonės yra „neigiamose situacijose“ (pvz., smarkiai prisigėrę, sužaloti). Tokiu atveju reikia arba gauti jų sutikimą, arba, prieš platinant, pasirūpinti, kad žmonės nebūtų atpažįstami (pvz., užtušuoti veidus). Vincas Alesius, įvykių fotografas, atsižvelgia į situaciją ir konfliktiškas situacijas sprendžia abipusiu sutarimu - jei žmogus nenori, kad būtų nufotografuotas, jo atvaizdą ištrina.
Fiksuojant panoraminį planą, kuriame neišryškinami konkretūs žmonės, sutikimo nereikia. Jei filmuojami (fotografuojami) konkrečiai išskirti žmonės ir jie yra aiškiai atpažįstami, tai reikia gauti jų sutikimą.
Autorinių kūrinių fotografavimas
Mažiau teisių platinti tai, ką nufotografavote ar nufilmavote, turite ir tuomet, jeigu užfiksavote svetimą kūrinį (pvz., perfotografavote kito fotografo nuotrauką ar nufotografavote tapytojo paveikslą). Pastatai ir skulptūros, esantys viešoje vietoje, patys yra autorių teisių objektai, tad juos fotografuojant, jei jie yra pagrindinis kompozicijos objektas ir siekiama turtinės naudos, gali prireikti autoriaus leidimo.
Atsižvelgiant į tai, teisė į atvaizdą - atskira teisė, egzistuojanti greta autorių teisių. Kalbant apie fotografiją padariusį autorių (ar kitą vaizduojamo objekto kūrėją, sukūrusį dagerotipą, grafikos darbą, piešinį, tapytą portretą ir pan.), reikia įvertinti ir fotografo (ar kito kūrėjo), kaip autorinio kūrinio autoriaus, teises.
Vaikų fotografavimas ir viešinimas
Visuomenės informavimo įstatymas numato, kad viešai skelbiant informaciją yra draudžiama filmuoti, fotografuoti nepilnametį ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be bent vieno iš tėvų ar globėjų ir paties vaiko sutikimo. Todėl norint viešinti fotografijas ar vaizdo įrašus iš mokykloje vykstančių renginių, mokykla turėtų gauti bent vieno iš tėvų / globėjų ir paties vaiko sutikimą. Vaikams taikoma aukštesnio lygio privatumo apsauga, todėl net ir turint tėvų sutikimus, nuotraukos pobūdis ir kontekstas gali pažeisti vaiko interesus.
Romualdas Požerskis, fotografas, atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinėje visuomenėje, norint fotografuoti kaimo vaiką ir viešinti nuotrauką, formaliai reikėtų gauti raštišką tėvų sutikimą. Anot jo, tai gerokai apsunkintų tokių ciklų, kaip „Atlaidai“, kūrimą.
Ypač atsargiai reikėtų elgtis filmuojant socialiai pažeidžiamus asmenis - vaikus, senjorus ar žmones su negalia.
Mirusiųjų fotografijų panaudojimas
Kartais tenka spręsti dėl panaudojimo nuotraukų, kuriose vaizduojami mirusieji. Dažniausiai tai - laidotuvių fotografijos. Jei mirusiojo giminės duoda sutikimus nuotraukų panaudojimui, paprastai jas galima naudoti. Be to, galite vadovautis bendromis išimtimis, pavyzdžiui, dėl viešo asmens viešų laidotuvių, laidotuvių procesijos viešoje vietoje. Visgi reikia atkreipti dėmesį, ar nuotraukose nėra asmens garbę ir orumą žeminančių elementų, pernelyg akivaizdaus „kišimosi“ į privatų asmenų gyvenimą.
Daug sudėtingiau priimti sprendimą, kai nuotraukose vaizduojamos žūtys, smurtinės mirtys - karo ir kiti nusikaltimai, nelaimingi atsitikimai ir pan. Kiekvienu atveju svarbus konkrečios nuotraukos turinys, įvykio pavaizdavimo būdas. Čia svarbus ne tik asmens privatumas, asmens garbė ir orumas, tačiau ir smurtinis vaizdo pobūdis, jo galimas poveikis nepilnamečiams (ir suaugusiesiems), neapykantos kurstymas ir kiti, ne tik teisiniai, bet ir etiniai aspektai. Pasaulį yra apskriejusios nuotraukos, kuriose vaizduojamos 2001 m. rugsėjo 11 d. iš Pasaulio prekybos centro dangoraižio langų šokančios aukos, nuskendusiųjų Sirijos pabėgėlių vaikų kūnai, karo aukų Ukrainos kviečių laukuose vaizdai. Tokiais atvejais vertinama, iš vienos pusės, būtinybė pranešti faktus, informuoti visuomenę apie, tarkime, karo realybę, fiksuoti istorinius įvykius, o iš kitos pusės, moralinės, teisinės ir etinės šios būtinybės ribos.
Vaizdo stebėjimas ir duomenų apsauga
Šiandien su vaizdo stebėjimu susiduriame praktiškai visur - gatvėse, prekybos centruose, laiptinėse, biuruose, sporto klubuose. Nors pačios vaizdo kameros pažeidimo nesukelia, problemos kyla, kai pažeidžiami esminiai duomenų apsaugos principai. Dažniausiai jos atsiranda, kai vaizdo stebėjimas vykdomas be aiškaus, konkretaus ir teisėto tikslo arba kai filmuojama gerokai plačiau, nei būtina tam tikslui pasiekti.
Vaizdo stebėjimo reikalavimai
Problemos kyla ir tada, kai žmonės nėra tinkamai informuojami, kad yra filmuojami, kai kameros nukreiptos į vietas, kuriose pagrįstai tikimasi privatumo, arba kai įrašai saugomi ilgiau nei reikia. Vadovaujantis BDAR (Bendruoju duomenų apsaugos reglamentu), vaizdo stebėjimas turi būti pagrįstas nustatytais, aiškiai apibrėžtais bei teisėtais tikslais ir neatliekamas su šiais tikslais nesuderinamu būdu.
Dar prieš pradedant vykdyti vaizdo stebėjimą, labai svarbu kritiškai įvertinti, ar ši priemonė yra tinkama ir būtina numatytam tikslui pasiekti. Pavyzdžiui, siekiant užkardyti nusikalstamas veikas nuosavybei, pirmiausia vertėtų apsvarstyti mažesne apimtimi duomenų subjektų privatų gyvenimą ribojančių priemonių taikymą - aptverti turtą tvora, uždėti apsaugines spynas, atnaujinti apšvietimo sistemas, pasinaudoti saugos tarnybų paslaugomis ir pan. Tik nesant galimybės numatyto tikslo pasiekti alternatyviomis priemonėmis, turėtų būti pasitelkiamos stebėjimo vaizdo kameromis sistemos.
Darbuotojų stebėjimas darbo vietoje
Bet koks darbuotojų stebėjimas darbo vietoje gali kelti privatumo pažeidimo riziką ir gali būti taikomas tik tada, kai jis yra teisėtas, proporcingas ir būtinas aiškiai apibrėžtam tikslui. Vaizdo kameros negali būti įrengtos poilsio zonose, persirengimo ar valgymo patalpose, tualetuose ar kitose vietose, kuriose darbuotojai pagrįstai tikisi privatumo. Jei vaizdo stebėjimas būtinas, darbdavys privalo informuoti darbuotojus apie tai iš anksto: nurodyti tikslą, teisinį pagrindą, duomenų saugojimo terminą ir asmenį, atsakingą už surinktos vaizdo medžiagos tvarkymą.
Panašūs principai taikomi ir tokiose vietose kaip sporto klubai. Ten sportuojančiųjų filmavimas nėra draudžiamas, tačiau kameros negali būti nukreiptos taip, kad stebėtų konkrečius asmenis iš arti ar sektų jų veiksmus. Jos turi būti skirtos bendrai erdvės stebėsenai, o ne individualiam žmonių filmavimui.
Informavimas apie vaizdo stebėjimą
Duomenų valdytojui kyla pareiga apie vykdomą vaizdo stebėjimą darbuotojus supažindinti pasirašytinai ar kitu informavimą įrodančiu būdu. Kitiems asmenims iš anksto, dar prieš patenkant į patalpas ar teritoriją, kurioje vykdomas vaizdo stebėjimas, turi būti lengvai, prieinamai ir glaustai, aiškia ir paprasta kalba suteikta visa su vaizdo stebėjimu susijusi informacija. Siekiant nesukelti informacinio nuovargio, duomenų valdytojas gali pasitelkti kelių lygių metodą, kai esminė informacija pateikiama informacinėje lentelėje, o likusi dalis - nuorodoje internete.
Įspėjamajame ženkle turėtų būti pavaizduotas vaizdo stebėjimo kameros simbolis, vartojama tos šalies, kurioje vyksta vaizdo stebėjimas, kalba, o naudojamas šriftas - aiškus ir įskaitomas. Informacija ženkle turėtų būti išdėstyta taip, kad duomenų subjektas, prieš patekdamas į stebimą teritoriją, galėtų lengvai atpažinti stebėjimo aplinkybes (maždaug akių lygyje). „Atkreiptinas dėmesys, kad vien tik informacinės lentelės su vaizdo stebėjimo kameros simboliu pakabinimas, be nurodytos informacijos pateikimo, nėra tinkamas ir BDAR nuostatas atitinkantis duomenų subjektų informavimas“, - nurodė advokatė.
Vaizdo stebėjimas daugiabučiuose namuose
Jeigu siekiama įdiegti vaizdo stebėjimo sistemas daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpose ar teritorijoje, būtina šį sprendimą patvirtinti bendraturčių balsų dauguma. Be to, draudžiama įrengti ir eksploatuoti įrengtas vaizdo stebėjimo priemones, kad į jų stebėjimo lauką patektų gyvenamoji patalpa ir (arba) jai priklausanti privati teritorija ar įėjimas į ją, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Vaizdo registratoriai automobiliuose
Ginčų kyla ir dėl vaizdo registratorių automobiliuose. Pagal Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) išaiškinimus, visi automobiliai, kuriuose yra įrengti vaizdo registratoriai, turėtų būti pažymėti lipdukais. Be to, reikalaujama, kad vaizdo registratorių reikėtų įjungti tik tada, kai įtariamas potencialus pavojus.
Vaizdo registratoriaus naudojimas privačiame automobilyje įprastai laikomas asmenine (ne verslo) veikla, todėl Bendrojo duomenų apsaugos reglamento (BDAR) reikalavimai ir taisyklės nėra taikomi. Tačiau tai reiškia, kad užfiksuotą medžiagą vairuotojai privalo naudoti išimtinai savo asmeniniu tikslu - užfiksuoti eismo įvykio aplinkybes. Vairuotojų drausminimas ir pažeidimų prevencija yra policijos veikla, o privatūs asmenys negali tuo užsiimti. Todėl paviešinus tokią medžiagą internete, siekiant sudrausminti vairuotojus, jau būtų išeinama iš duomenų tvarkymo asmeniniu tikslu ribų ir gali grėsti atsakomybė už netinkamą duomenų tvarkymą.
Socialiniuose tinkluose kartais yra viešinamos vaizdo registratorių nuotraukos ir vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti pažeidimus darantys vairuotojai. Tokiais veiksmais galima pažeisti kitų žmonių privatumą. Todėl net ir užtušavus automobilių numerius, kitos aplinkybės tam tikrais atvejais galėtų leisti identifikuoti automobilį vairuojantį asmenį ir vaizdo įrašai būtų laikomi asmens duomenimis.
Policijos filmavimas
Daugumoje šalių, įskaitant Lietuvą ir daugelį ES šalių, policijos pareigūnus galima filmuoti, jei jie atlieka savo pareigas viešoje erdvėje. Svarbu netrukdyti pareigūnui atlikti savo pareigų ar trukdyti jam dirbti. Prieš imdami telefoną filmuoti, įsitikinkite, kad automobilio variklis išjungtas. Naudotis mobiliuoju telefonu vairuojant daugelyje šalių, įskaitant Lietuvą, yra neteisėta, net jei jus sustabdė policija. Neišjungus variklio, gali būti skirtos papildomos baudos arba nuobaudos.
Jei policijos pareigūnas paprašo liautis filmuoti arba bando konfiskuoti telefoną, būtina žinoti savo teises. Paprastai turite teisę filmuoti policijos pareigūną viešoje vietoje, jei netrukdote jam atlikti savo pareigų. Tačiau nepamirškite - prieš griebdamiesi telefono, išjunkite automobilio variklį, kad nepažeistumėte kelių eismo taisyklių.
Policijos sustabdymas gali kelti stresą, todėl daugeliui žmonių kyla klausimas, ar jie turi teisę filmuoti pareigūną. Nors policijos pareigūnus galima filmuoti viešoje erdvėje, svarbu netrukdyti jų pareigoms.
Autorių teisės į fotografiją
Autorių teisės - tai specifinės kūrinio autoriaus teisės, leisti arba uždrausti naudoti jo kūrinius ir gauti už tai atlygį. Fotografo teisės į fotografiją atsiranda, kai tik ji sukurta (užfiksuota). Jokios registracijos nėra privaloma. Visos fotografijos saugomos autorių teisių, nepriklausomai nuo jų meninės vertės ar užfiksavimo būdo ir priemonių, jei tik jos originalios. Paprastai tariant, originali ta nuotrauka, kuri nėra nukopijuota.
Paprastai autorių teisės priklauso fotografui, išskyrus atvejus, kai fotografas fotografuoja vykdydamas savo darbines funkcijas. Tokiu atveju turtinės autorių teisės į fotografiją priklauso darbdaviui, o neturtinės - fotografui.
Neturtinės ir turtinės autorių teisės
Asmeninės neturtinės autorių teisės yra tiesiogiai su autoriaus asmeniu susijusios teisės, t.y.:
- Autorystės teisė - tai teisė reikalauti pripažinti kūrinio autorystę.
- Teisė į autoriaus vardą - tai teisė reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas.
- Teisė į kūrinio neliečiamybę - tai teisė prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją.
Turtinės autorių teisės yra susiję su autoriaus teise gauti pajamas už savo kūrinį. Su fotografija labiausiai susijusios šios turtinės autorių teisės:
- Atgaminti (t.y. kopijuoti bet kokia forma) fotografiją bet kokia forma ar būdu.
- Išleisti fotografiją (pvz., knyga).
- Perdirbti fotografiją (pvz., iškadruoti).
- Platinti (parduoti, dovanoti) fotografijos originalą ar jos kopijas.
- Viešai rodyti fotografijos originalą ar kopijas.
- Viešai skelbti fotografiją, įskaitant jos padarymą viešai prieinamu kompiuterių tinklais (internete).
Turtines autorių teises galima perleisti sutartimis arba paveldėjimo būdu po fotografo mirties. Neturtinių teisių perleisti negalima. Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties, o asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.
Nors nėra privaloma, tačiau labai rekomenduotina savo fotografijas žymėti ženklu (c) ar savo vardu. Tai gali pagelbėti vėliau įrodinėjant, kad tai tikrai jūsų sukurta fotografija. Jei aš įdedu savo fotografiją į interneto svetainę, autoriaus teisių neprarandate, nebent tai būtų nurodyta interneto svetainės taisyklėse ir jūs su tuo būtumėte sutikę.
Teisinė atsakomybė už neteisėtą fotografavimą ir vaizdo viešinimą
Žmogus, kuris buvo nufotografuotas ar jo nuotrauka išplatinta neteisėtai, gali įpareigoti nutraukti nuotraukos viešinimą, tam tikrais atvejais prisiteisti kompensaciją (neturtinę žalą). Išskirtiniais atvejais neteisėtas fotografavimas ir filmavimas gali būti net nusikaltimas. Taip yra, jei fotografuojama ir filmuojama nuolat, taip faktiškai sekant žmogų, renkant, o galbūt skleidžiant informaciją apie jo privatų gyvenimą. Tokiu atveju galima skųstis policijai ir atitinkamoms institucijoms.
Teisinė atsakomybė už netinkamą atvaizdo ar filmuotos medžiagos viešinimą galėtų grėsti vaizdo įrašą paviešinusiam asmeniui (už netinkamą duomenų atskleidimą). Kiekvienu atveju, sprendžiant klausimą dėl atsakomybės, greičiausiai būtų taip pat atsižvelgiama į pačios medžiagos turinį (ar ji lengvai leidžia identifikuoti užfiksuotus asmenis) ir į medžiagą paviešinusio asmens veiksmus (pavyzdžiui, ar buvo reaguojama į prašymus pašalinti nuotrauką ar vaizdo įrašą ir pan.). Asmenys, kurių duomenys buvo netinkamai atskleisti, taip pat gali savo teises ginti teisiniu keliu ir reikalauti žalos atlyginimo.
Jei pasirašysite sutikimą naudoti atvaizdą, teisiniame dokumente (pareiškime, sutikime, sutartyje ar pan.) numatykite teisę neatlygintinai (žinoma, jei nesutarėte kitaip) atvaizdą skaitmeninti (jei jis Jums nepateikiamas skaitmeninis), padaryti prieinamą viešai (ir internete), o jei ketinate leisti interneto bendruomenei atlikti ir kitus veiksmus, ne tik apžiūrėti objektą, numatykite ir teisę objektą naudoti norimais būdais, jį keisti.
Kompensacijos reikalavimas
Jei paaiškėtų, kad teisės į atvaizdą buvo pažeistos, tokių teisių turėtojas galėtų reikalauti (a) nustoti naudoti atvaizdą ir (b) atlyginti už atvaizdo naudojimą. Koks galėtų būti toks atlyginimas, būtų sprendžiama pagal tai, kiek uždirbote naudodami šį atvaizdą arba kiek paprastai tokio atvaizdo turėtojas iš to uždirba. Taigi, pirma, skaitmeninę nuotrauką gali tekti pašalinti iš interneto. Antra, jei naudojote atvaizdą nekomerciniais tikslais ir iš jo turėjimo neuždirbote, taip pat jei teisių į atvaizdą turėtojas paprastai neuždirba iš tokio pobūdžio veiklos, greičiausiai ir teisių į atvaizdą turėtojo nuostoliai nebūtų apskaičiuoti ar būtų nedideli.
Konstitucinės Piliečių Teisės ir Fotografavimas
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai garantuoja asmens privatumą, gyvybės ir laisvės neliečiamumą. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Tai reiškia, kad riboti konstitucines teises galima tik įstatymu, jei tai būtina demokratinėje visuomenėje ir nepažeidžia teisių esmės bei laikomasi proporcingumo principo.
Svarbu nepamiršti, kad net ir viešoje vietoje padaryta asmens fotografija ar vaizdo įrašas negali žeminti jo garbės ir orumo ar kenkti dalykinei reputacijai. Vincas Alesius pabrėžia, kad fotografavimo baimė visuomenėje palaipsniui tirpsta, tačiau etikos principai išlieka svarbūs.
tags: #fotografuoti #viesoje #vietoje #automobili