Įvadas
Krovinių pervežimo sutartys dažnai numato netesybas (baudas) už įvairius pažeidimus.
Visose be išimties mano klientų - vežėjų - pateiktose krovinių pervežimo sutartyse, sudarytose su krovinio pervežimo užsakovais, yra nustatytos baudos (netesybos) už pavėluotą transporto priemonės atvykimą į pakrovimo vietą arba pavėluotą krovinio pristatymą. Nusistovėjusi praktika, susitarus su vežėju dėl krovinio pervežimo kainos ir laiko, užsakovas atsiunčia vežėjui užpildytą krovinio pervežimo sutartį, kurią vežėjas pasirašo ir siunčia užsakovui atgal. Sutartyje visuomet yra įtrauktos sąlygos dėl baudų vežėjui taikymo už pavėluotą transporto priemonės atvykimą į pakrovimo vietą arba pavėluotą krovinio pristatymą, kurių dydis svyruoja nuo 100 EUR iki 300 EUR.
Esant nustatytoms tokio dydžio baudoms, vežėjui pavėlavus pristatyti krovinį, pervežimo paslaugos įvykdymas gali ne tik neatnešti pelno, o netgi tapti nuostolingas. Pastebėtina, kad vežėjui sunku apsiginti prieš užsakovą net ir esant objektyvioms aplinkybėms, įtakojusioms pavėluotą krovinio pristatymą.
Kyla esminiai klausimai: ar teisėtai krovinio pervežimo užsakovai taiko baudas vežėjams ir taip mažina sutartą krovinio pervežimo kainą, ir kokia yra šių netesybų apmokestinimo PVM tvarka?
CMR konvencijos reikšmė tarptautiniame krovinių vežime
Pirmiausia, reikia atsakyti į esminį klausimą: ar vežėjo su krovinio pervežimo užsakovu sutartas krovinio pervežimas yra vykdomas pagal CMR konvenciją. Ši konvencija, priimta 1956 m., yra vienas svarbiausių dokumentų, reglamentuojančių vežėjų atsakomybę tarptautiniuose krovinių pervežimuose.
CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „ši Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė“. Lietuvos Respublika yra šios konvencijos narė. Todėl, jei atstovaujate Lietuvos Respublikoje registruotą juridinį asmenį, nepriklausomai nuo to, kas yra kita krovinio pervežimo sutarties šalis - CMR konvencija Jūsų teisiniams santykiams taikytina.
CMR konvencijos preambulėje nurodyta, kad ją susitariančios šalys siekia suvienodinti tarptautinio krovinių vežimo sąlygas ir vežėjo atsakomybę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CMR konvencija turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą: klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Didžioji dalis CMR konvencijos nuostatų yra imperatyvios, todėl vežėjui ir užsakovui paliekama labai mažai laisvės nustatyti savo teises ir pareigas. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad šalių susitarimai, kuriais nustatoma didesnė vežėjo atsakomybė nei nustatyta CMR konvencijoje, yra laikytini niekiniais ir negalioja.
Krovinių vežimai pagal šią Sutartį yra vykdomi ir šalių tarpusavio santykiai reguliuojami pagal šios Sutarties, Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR konvencijos), Europos sutarties dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR konvencijos), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas bei pagal kitus tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus, reguliuojančius tarptautinius krovinių pervežimus keliais.
Vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą
Pervežimo sutartyse įprastai nurodomos baudos už krovinio nepristatymą nurodytu terminu. CMR konvencijos 19 straipsniu laikoma, kad krovinys pristatytas ne laiku, kai jis nepristatomas suderintais terminais, arba jeigu nebuvo susitarta dėl pristatymo terminų, tada įvertinant konkrečias vežimo aplinkybes ir laiką, kuris normaliomis sąlygomis reikalingas pareigingam vežėjui atlikti vežimą.
Vežėjo atsakomybė už pavėluotą krovinio pristatymą apibrėžta CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalyje, kuri numato, kad „Tuo atveju, kai krovinio pristatymo terminas viršijamas ir pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo įrodo, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą“. Taigi atsižvelgiant į CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, žalos atlyginimo suma už pavėluotą pristatymą negali viršyti sumokėto arba sutarto mokėti užmokesčio vežėjui už vežimą.
Tuo atveju, kai krovinys pristatytas pavėluotai, asmuo, patyręs nuostolių dėl pavėluoto pristatymo, turi įrodyti pavėlavimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos. Šiuo atveju įrodinėtina ne žala, padaryta kroviniui (jo sugadinimas), o nuostoliai, patirti dėl pavėlavimo (gavėjo ar kito asmens sumokėtos baudos dėl krovinio pavėluoto pristatymo). Atlyginami tik nuostoliai, kurie atsirado dėl pavėluoto krovinio pristatymo, todėl krovinio siuntėjas, norėdamas iš krovinio vežėjo prisiteisti dėl pavėluoto krovinio pristatymo patirtus nuostolius, turi įrodinėti faktinius nuostolius.
CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visi susitarimai, kuriais tiesiogiai arba netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais, išskyrus CMR konvencijos 40 straipsnį. Kitokie susitarimai, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo CMR konvencijos, laikomi negaliojančiais. Lietuvos teismai baudas už vėlavimą pristatyti krovinį laiko negaliojančiomis ir prieštaraujančiomis CMR konvencijai. Pervežimo paslaugų sutarčių nuostatos dėl baudų, taikytinų vežėjams dėl pavėluoto pristatymo yra įprasta laikyti negaliojančiomis, remiantis CMR konvencijos 41 straipsniu.
Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, jog krovinio gavėjas negali reikalauti nuostolių atlyginimo, praradus krovinį, ir kartu netesybų (baudos) už vėlavimą pristatyti krovinį. Taigi, jeigu šalys susitaria, kad krovinio pervežimui bus taikoma CMR konvencija, tuomet krovinio gavėjo reikalavimas sumokėti baudą bus neteisėtas, nes taip būtų nustatyta dviguba vežėjo atsakomybė ir dėl to būtų neproporcingai pažeistos jo teisės. Kaip minėta, pavėlavus pristatyti krovinį, nuostolių dydis yra ribojamas užmokesčio už vežimą suma.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šio straipsnio nuostatą, ne kartą yra nurodęs, kad CMR konvencija turi griežto reguliavimo efektą ir klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi. Nors CMR konvencijoje niekur nėra nurodyta, kad šalys iš anksto negali susitarti dėl minimalių nuostolių (baudos), Lietuvos teismų pozicija yra ypač kategoriška dėl vežimo sutarčių nuostatų, kurios išplečia vežėjo atsakomybės ribas (t. y. pablogina vežėjo padėtį), lyginant su ribomis, numatytomis CMR konvencijoje. Pastaruoju metu Lietuvos teismai vis dažniau linkę tokias vežimo sutarčių nuostatas pripažinti negaliojančiomis, kaip prieštaraujančias CMR konvencijai. Tokius savo sprendimus teismai grindžia būtent minėta CMR konvencijos 41 straipsnio 1 dalimi.
Svarbu pabrėžti, kad tuo atveju, kai žala padaryta sąmoningai arba dėl vežėjo kaltės, kuri prilyginama tyčiniams veiksmams (pagal CMR konvencijos 29 str.), vežėjas negali vadovautis nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų.
Taip pat svarbu atminti, kad tam tikrais atvejais pavėlavus pristatyti krovinį, toks vėlavimas gali būti vertinamas kaip krovinio praradimas. Jeigu vežėjas vėluoja pristatyti krovinį daugiau nei 30 dienų, skaičiuojant nuo šalių suderinto pristatymo termino, o jeigu pristatymo terminas nebuvo suderintas, - daugiau nei 60 dienų nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas, toks vėlavimas pristatyti krovinį gali būti laikomas viso krovinio praradimu pagal CMR konvencijos 20 straipsnio 1 punktą. Pavėlavus pristatyti krovinį per 20 straipsnio 1 punkte nurodytą terminą arba jo nepristačius, krovinio siuntėjas įgyja teisę reikalauti kompensacijos už krovinio praradimą. Kompensacijos dydis tokiu atveju skaičiuojamas pagal CMR konvencijos 23 straipsnyje numatytas taisykles.
Vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą pakrauti
Teisininkai dažnai sulaukia prašymų išaiškinti ginčą dėl transporto priemonės nepateikimo laiku pasikrauti. Pervežimo sutartyse įprastai nurodomos baudos už transporto priemonės nepateikimą laiku pasikrauti. Vežėjo įsipareigojimas nustatytu terminu pakrovimui pateikti transporto priemonę to nepadarius, taip pat nebūtinai gali kelti vežėjo atsakomybę pagal CMR konvenciją.
Iki šiol Lietuvos teismai nevienodai vertindavo vežėjo veiksmus nepateikus transporto priemonės į sutartą pasikrovimo vietą. Net ir kasacinėje instancijoje yra pasitaikę sprendimų, kuomet teismai taikydavo CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią vežėjo atsakomybę vėluojant pristatyti krovinį, nors vežėjas transporto priemonės į sutartą pasikrovimo vietą apskritai nepateikdavo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012). Tačiau teismų praktiką pakeitė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-421/2019.
Šiame kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pakomentavo ir baudų taikymą už pavėluotą transporto priemonės atvykimą į pakrovimo vietą: sprendžiant, ar šalys susitarimu dėl baudų už pavėluotą transporto priemonių pateikimą nustatė kitokią nei CMR konvencijoje vežėjui atsakomybę, pažymėtina tai, jog pavėluotas transporto priemonės pateikimas ir krovinio pristatymo termino pažeidimas (viršijimas) yra tiesiogiai susiję. CMR konvencijos reglamentuojama vežėjo atsakomybė už krovinio pristatymą ne laiku suponuoja išvadą, kad pavėluotas transporto priemonės pateikimas savaime reikšmingas tiek, kiek pavėluota pristatyti krovinį.
Tačiau aukščiau nurodyta praktika nėra taikytina vežėjo atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą pakrauti atveju. Nors vežimo santykių dalyviai buvo linkę vadovautis nurodyta teismų praktika, taikytina tuo atveju, kai transporto priemonė, nors ir pavėluotai, pateikiama pakrauti, 2019 m. pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, priimdamas galutinę ir neskundžiamą nutartį ginče dėl vežėjo civilinės atsakomybės už transporto priemonės nepateikimą kroviniui vežti vežimo sutartyje nustatytu terminu, išaiškino, kad CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalies norma negali būti taikoma tuo atveju, kai vežėjas nepateikė transporto priemonės pakrauti, nes tokia teisinė situacija nepatenka į CMR konvencijos reguliavimo sritį.
Vadinasi, vežėjo transporto priemonės nepateikimas kvalifikuojamas kaip sutarties neįvykdymas ir vežėjo atsakomybė už tai nustatoma pagal nacionalinius įstatymus. Pagal Civilinio kodekso 6.258 straipsnį pažymėtina, kad transporto priemonės į pasikrovimo vietą nepateikęs vežėjas siuntėjui privalo atlyginti tik protingo dydžio nuostolius. Pagal nuostolių numatymo doktriną vežėjas atsako tik už tuos nuostolius, kuriuos jis numatė ar galėjo protingai numatyti sutarties sudarymo metu kaip tikėtiną prievolės neįvykdymo pasekmę. Nukentėjusioji šalis (siuntėjas) privalo įrodyti, kad pakeičiančioji sutartis (t. y. su kitu pasitelktu vežėju) buvo sudaryta protingomis sąlygomis ir per protingą terminą. Ar nuostoliai yra protingi, teismas sprendžia kiekvienu konkrečiu atveju pagal faktines bylos aplinkybes. Pavyzdžiui, aukščiau minėtoje byloje nustatyta, kad vežimo užmokestis pagal pradinę vežimo sutartį buvo 110,00 EUR, tačiau vežėjui nepateikus transporto priemonės į sutartą pasikrovimo vietą, ieškovas turėjo samdyti kitą vežėją už ženkliai didesnę - 900,00 EUR - kainą.
Svarbu: transporto priemonės nepateikimo į pasikrovimo vietą atveju vežimo sutarties šalys gali susitarti dėl netesybų sumokėjimo, ko vėlavimo pristatyti krovinį atveju padaryti negali.
Užsakymo vykdytojas įsipareigoja laiku pateikti sutartą, tinkamą, techniškai tvarkingą, švarią, sandarią, neskleidžiančią pašalinių kvapų, aprūpintą Krovinių tvirtinimo ir ADR (jei reikalinga) įranga, atitinkančią Ekspediciname užsakyme nurodytus reikalavimus, aprūpintą Krovinio Vežimui būtinais galiojančiais dokumentais ir tinkančią konkrečiam Kroviniui pervežti transporto priemonę. Transporto priemonės, neatitinkančios bet kurio iš šių reikalavimų, pateikimas yra prilyginamas transporto priemonės nepateikimui su visomis to pasekmėmis. Užsakymo vykdytojas neturi teisės būti atleistas nuo atsakomybės, kylančios vykdant Sutartį, dėl pateiktos Transporto priemonės trūkumų, įskaitant ir paslėptus trūkumus, dėl Transporto priemonės gedimo ir pan.
Užsakovas įsipareigoja užtikrinti, kad Krovinys bus pakrautas ir / ar iškrautas per 1 (vieną) darbo dieną nuo transporto priemonės atvykimo į Pakrovimo / Iškrovimo vietą momento ES valstybėse ir per 2 (dvi) darbo dienas nuo transporto priemonės atvykimo į Pakrovimo / Iškrovimo vietą momento už ES ribų, jei Ekspediciname užsakyme nenurodyta kitaip. Užsakymo vykdytojui atvažiavus į pakrovimą / iškrovimą sutartą darbo dieną, bet vėliau negu 12:00 val. dienos vietos laiku (arba vėliau, negu nurodyta Ekspediciname užsakyme), laikoma, kad Užsakymo vykdytojas atvyko kitos darbo dienos 8:00 val. ryto vietos laiku, kitaip tariant, laikoma, kad Užsakymo vykdytojas pavėlavo į pakrovimą / iškrovimą. Tokiu atveju pakrovimas / iškrovimas užtikrinamas per įmanomai trumpiausią laiką, tačiau šiame punkte numatyti terminai Užsakovui nėra privalomi ir Prastovos Užsakymo vykdytojui nėra mokamos.
Įrodinėjimo našta ir ekspeditorių vaidmuo
Žalos ir jos dydžio, priežastinio ryšio įrodymai itin aktualūs, kai vežėjo ir siuntėjo santykių grandinėje kaip tarpininkai dalyvauja ekspeditoriai. Būtent regresinio reikalavimo atveju (atlyginus nuostolius siuntėjui ir taip įgijus reikalavimo teisę į vežėją) ekspeditoriui būtina turėti įrodymus apie tai, kad gavėjas (siuntėjas) patyrė nuostolius, kokio dydžio nuostolius patyrė ir tai, kad nuostoliai patirti dėl krovinio pristatymo termino viršijimo.
Praktikoje ekspeditoriai be ginčo sumoka savo užsakovams sutartines netesybas už vėlavimą pristatyti krovinį, tuo tarpu sumokėtų sumų regreso tvarka iš vežėjo reikalauja kaip patirtų nuostolių atlyginimo. Tokia praktika yra ydinga.
Pavyzdžiui, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. e2A-719-661/2019, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 28 d. nutartyje nurodė, kad „Apelianto (Atsakovo) prašomi priteisti nuostoliai yra Atsakovui taikytos jo Užsakovo netesybos. Tai, kad Atsakovas šias netesybas laiko savo nuostoliais, nepadaro šių netesybų nuostoliais, kurie gali būti priteisiami iš Ieškovo, kaip vežėjo CMR konvencijos 23 str. 5 d. pagrindu. Tarp Atsakovo ir kitų asmenų ir jo Užsakovo, sudarytų sutarčių sąlygos negali pakeisti, padidinti ar kitaip nulemti tarp Ieškovo ir Atsakovo susiformavusių teisinių santykių ir iš jų kylančios atsakomybės.“
Pažymėtina, kad krovinio gavėjas ar jo įgaliotas atstovas (ekspeditorius) turi įrodyti ne tik pavėlavimą bei dėl to atsiradusią žalą, bet ir priežastinį ryšį tarp pavėluoto krovinio pristatymo ir žalos. Pavyzdžiui, ekspeditorius negali teigti, jog yra patyręs nuostolių, jeigu jis, reikalaudamas vežėjo atsakomybės, remiasi krovinio gavėjo pretenzija, tačiau kartu nepateikia jokių įrodymų, įrodančių krovinio gavėjo pretenzijos apmokėjimą. Nepakanka įrodyti mokėjimo fakto - būtina įrodyti ir nuostolių faktą.
Net ir kasaciniame teisme pasitaikė sprendimų, kuomet teismai taikydavo CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią vežėjo atsakomybę vėluojant pristatyti krovinį, nors vežėjas transporto priemonės į sutartą pasikrovimo vietą apskritai nepateikdavo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2012).
Nežiūrint skirtingo atsakomybės ir jos ribų reglamentavimo transporto priemonės nepateikimo į pasikrovimo vietą ir krovinio pristatymo termino viršijimo atvejais, bendras reikalavimas yra tas, kad nukentėjusiajam asmeniui tenka pareiga įrodinėti nuostolius ir kitas civilinės atsakomybės sąlygas. Nacionalinės teisės reglamentavimo atveju, už transporto priemonės nepateikimą atsakomybei esant neribotai, siuntėjas turi įrodyti, jog pakeičiančiąją sutartį su kitu pasitelktu vežėju sudarė protingomis sąlygomis ir per protingą terminą.
Pervežimo santykių dalyviai, manydami, kad yra laisvi susitarti dėl prisiimamų pareigų ir atsakomybės už netinkamą jų vykdymą, į sutartis nevengia įtraukti nuostatų dėl baudų (netesybų) taikymo vežėjui už pavėluotą krovinio pristatymą. Kadangi vėlavimas pristatyti krovinį dažnai būna tiesiogiai susijęs ir su pavėluotu transporto priemonės pateikimu bei jos nepateikimu, baudos (netesybos) yra nustatomos ir už šių vežėjui tenkančių pareigų pažeidimą. Tačiau vien tik pretenzijos ar ieškinio pateikimas (net jei jis ir pagrįstas faktinių aplinkybių dalyje) negarantuoja, kad priskaičiuotos baudos bus sumokėtos ar priteistos.
Netesybos ir pridėtinės vertės mokestis (PVM)
PVM įstatymas tiesiogiai nereglamentuoja netesybų apmokestinimo. Mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo taisyklės neriboja galimybės PVM sąskaitų faktūrų naudoti kitoms ūkinėms operacijos įforminti.
Yra pastebima, kad nuo 2004-05-01 PVMĮ įstatymo 15 straipsnyje nebeliko nuostatos, kad netesybos į apmokestinamąją vertę neįtraukiamos. Pavyzdžiui, iki 2004-04-30 įstatymo 15 straipsnis, 7.3 punktas nurodė: „Į apmokestinamąją vertę neįtraukiamos netesybos“. Šios nuostatos panaikinimas reiškia, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. netesybų PVM apmokestinimo klausimas nebėra reguliuojamas per tiesioginę PVM įstatymo nuostatą, o turėtų būti vertinamas bendrojo apmokestinimo PVM principų kontekste.
Civilinio kodekso 6.71 straipsnyje nustatyta, kad netesybos - tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Netesybos gali būti nurodytos konkrečia pinigų suma arba užtikrinamosios prievolės sumos procentu.
Atsižvelgiant į tai, kad nebėra tiesioginės nuostatos, neįtraukiančios netesybų į apmokestinamąją vertę, kiekvienu konkrečiu atveju reikėtų vertinti, ar netesybos (pvz., baudos už krovinio atšaukimą, jei jos faktiškai atsiranda iš susijusių paslaugų teikimo) gali būti laikomos atlygiu už paslaugą arba jos dalį, ar tai yra kompensacija už žalą, kuri dažniausiai PVM neapmokestinama. Tai reikalauja atskiro tyrimo ir interpretacijos, nes šaltinyje nėra išsamaus šio klausimo paaiškinimo.
Apibendrinimas
Apibendrinant Lietuvos teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, darytina išvada, kad:
- Vežimo santykių dalyvių susitarimai dėl baudų už vėlavimą pristatyti krovinį yra pripažįstami negaliojančiais ir neįpareigoja vežėjo, jei pervežimui taikoma CMR konvencija. Vėlavimo pristatyti krovinį atveju iš vežėjo gali būti reikalaujama atlyginti tik nuostolius, kurie neturi būti didesni kaip užmokestis už vežimą, ir šie nuostoliai turi būti faktiškai įrodyti.
- Vežėjo atsakomybė už transporto priemonės nepateikimą pakrauti nustatoma pagal nacionalinius įstatymus (Civilinį kodeksą), o ne pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį. Šiuo atveju vežėjas privalo atlyginti tik protingo dydžio nuostolius, kuriuos siuntėjas (arba nukentėjusioji šalis) privalo įrodyti. Priešingai nei vėlavimo pristatyti krovinį atveju, už transporto priemonės nepateikimą pakrauti šalys gali susitarti dėl netesybų sumokėjimo.
- Ekspeditoriai, reikalaujantys regresa iš vežėjo, privalo turėti įrodymų apie krovinio gavėjo (siuntėjo) patirtus nuostolius ir jų dydį, o ne tik apie ekspeditoriaus sumokėtas sutartines netesybas.
- PVM įstatymas nuo 2004 m. gegužės 1 d. nebeturi nuostatos, kuri tiesiogiai neįtrauktų netesybų į apmokestinamąją vertę. Tai reiškia, kad netesybų apmokestinimo PVM klausimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į bendruosius PVM principus, nustatant, ar jos yra atlygis už paslaugą, ar kompensacija už žalą.
tags: #bauda #uz #krovinio #atsaukima #su #pvm