Istorija apie nuskendusį krovininį laivą, kurį aptiko narai, prasidėjo nuo netikėto atradimo. Tomaszas Stachura, vienas iš narų komandos narių, pasakojo, kad iš pradžių jie manė, jog laivo nuolauža, primenanti žuvims skrosti skirtą peilį, bus „vienas iš mažiausiai įdomių“ radinių. Tačiau palaipsniui krovinių analizė atskleidė daug daugiau.
Spėjama, kad laivas galėjo nuskęsti 1850-1876 metais. Šį laikotarpį leidžia nustatyti atrasti unikalūs radiniai - keraminiai buteliai su vokiškais mineralinio vandens „Selters“ ženklai. Pasak T. Stachuros, „būtent vanduo buvo pats įdomiausias dalykas, kuris paskatino tęsti paiešką“. Jis pridūrė, kad per 40 metų nardymo patirtį tai pirmas kartas, kai jis aptiko sudužusį laivą su tiek daug krovinių.
„Pamatėme daugiau nei 100 šampano butelių ir dėžių su mineraliniu vandeniu keramikiniuose buteliuose“, - pasakojo „Baltictech“ narų grupės lyderis T. Stachura. Labai vertinamo vokiškos mineralinio vandens „Selters“ buteliai buvo paženklinti antspaudais, kuriuose buvo nurodyti jo išpilstymo metai. Narai apie radinį jau informavo Švedijos Sederterno universitetą ir už povandeninius tyrimus šioje šalyje atsakingą profesorių Johaną Ronbį. „Visa tai ten gulėjo 170 metų, tad tegul paguli dar vienerius metus, ir mes turėsime laiko geriau pasiruošti operacijai“, - sakė T. Stachura.
Laivyba ir jos poveikis aplinkai
Apie 80% visų pasaulio prekių yra transportuojama laivais [1]. Tai yra sąlyginai greitas, pigus ir mažiausiai anglies dioksido išmetantis transportas. Tačiau dėl jo ekosistemos visame pasaulyje susiduria su kita problema - bioinvazijomis.
Per pastaruosius šimtmečius pasaulyje suaktyvėjo žmonių migracija, kuri padarė įtaką ir rūšių pasiskirstymui. Skirtingos vandens gyvūnų rūšys laivais atkeliauja į joms nebūdingas teritorijas ir esant palankioms sąlygoms ten įsitvirtina. Labai dažnai taip nutinka dėl laivuose esančių balastinių vandenų, kuriuos laivas plukdo iki kelionės tikslo ir išleidžia prisišvartavęs uoste. Tokiu būdu balastiniame vandenyje buvę organizmai atkeliauja į naują aplinką, kurioje arba išgyvena, arba ne [2].
Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad atsiradusios naujos rūšys daro teigiamą įtaką, nes didina rūšinę įvairovę, bet realybėje naujas svetimkūnis organizmas dažnai sukelia daug problemų vietinėms ekosistemoms. Kaip sakė Čarlzas Darvinas 1834 m.: „Mes galime tik įsivaizduoti, kokią sumaištį gali sukelti naujo padaro įsiveržimas į šalį, kol vietiniai gyventojai prisitaikys prie ateivio sugebėjimų ir galios.“
Invazinės rūšys Baltijos jūroje
Invazijos neapleido ir Baltijos jūros. Viena iš žymesnių - juodažiočio grundalo (lot. *Neogobius melanostomus*) invazija. Manoma, kad ši dugninė žuvis pas mus atkeliavo iš Ponto-Kaspijos regiono dar 2002 m. [3] su laivų balastiniais vandenimis ir 2011 m. jos populiacijos augimas Lietuvos priekrantėje tiesiog sprogo.
Šiuo metu juodažiotis grundalas yra dominuojanti žuvų rūšis mūsų priekrantėje. Dažniausiai ją sutikti galima prie Baltijos jūros riedulynų, kurie formuoja rifus, mat ant jų auga midijos (lot. *Mytilus edulis trossulus*), kurias taip mėgsta ši žuvis. Mokslininkų skaičiavimais, staigiai išaugus juodažiočio grundalo populiacijai, mūsų rifai neteko kone visų ten augusių midijų, o dėl to ryškiai sumažėjo ir kai kurių paukščių, pvz., ledinių ančių (lot. *Clangula hyemalis*) populiacija bei mitybos įpročiai [4]. Nepaisant to, šios invazinės žuvies populiaciją reguliuoti šiek tiek padeda Plazės gamtiniame rezervate esanti kormoranų (lot. *Phalacrocorax aristotelis*) populiacija.
Deja, bet juodažiotis grundalas nėra vienintelė invazinė rūšis Lietuvos vandenyse. Susirūpinimą kelia žymėtasis (lot. *Pacifastacus leniusculus*) ir rainuotasis (lot. *Orconectes limosus*) vėžys, kurie „išstumia vietines rūšis, užima jų buveines ir platina vietiniams vėžiams mirtiną marą, kuriam patys yra atsparūs“. Iš smulkesnių vėžiagyvių invazinėmis laikomos ežerinė mizidė (lot. *Paramysis lacustris*), gauruotoji (lot. *Dikerogammarus villosus*) ir kietašarvė (lot. *Cheirocratus intermedius*).
Svarbu paminėti, kad ne visos nevietinės rūšys yra invazinės! Rūšis laikoma invazine tik tada, kai sparčiai plinta, nustelbia vietines rūšis, užima jų vietą ir mažina bioįvairovę [5].
Kaip spręsti bioinvazijas?
Bioinvazijos - viena iš svarbiausių gamtosauginių problemų pasaulyje, kuri atsirado dėl žmogaus noro keliauti ir gabenti prekes. Deja, bet atšaukti ar lengvai ištaisyti to, kas pas mus jau įsitvirtino, negalime, tačiau tikrai galime pabandyti sumažinti invazinio gyvūno populiaciją. Norint atstatyti Lietuvos priekrantės rifus, vietiniai plėšrūnai turėtų į savo meniu dažniau įtraukti ir juodažiotį grundalą, o žmogus - galingiausias plėšrūnas pasaulyje.
Kas yra invazinės rūšys?
Burlaivių istorija Baltijos jūroje
Burlaivis, arba burinis laivas - vėjo varomas laivas, turintis burių įrangą. Pirmieji buriniai ir irkluojamieji su burėmis laivai atsirado prieš keletą tūkstančių metų senųjų civilizacijų laikais.
Nuo XV iki XIX a. pabaigos Lietuvoje plaukiojo ir kitokie buriniai laivai - vytinės. Yra žinoma, kad nuo XVI a. Nemune ir Kuršių mariose plaukiojo plokščiadugniai mediniai laivai su vienu stiebu ir vairu - baidokai. Vytinė buvo atkurta Trakuose, plaukioja Galvės ežere.
Mūsų jūrininkai naujų žemių nėra atradę, tačiau turime istorinių epizodų, kuriais galime didžiuotis, pavyzdžiui, praeityje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) karo etmonų vadovaujami laivai net Rygą nuo švedų yra gynę.
Pasak Lietuvos jūrų muziejaus išleistos knygos "Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai" sudarytojo D. Elerto, jūros gyvenimo kasdienybės detalės - ne istorijos vadovėlių formatas, tad įdomiausi faktai dažnai visuomenei būna mažai žinomi. Dabartinės Lietuvos pakrantėse kadaise skleidėsi visapusė jūrinė kultūra - pirataujančių kuršių laivynas vertė drebėti Gotlando ir Švedijos gyventojus.
Abiejų Tautų Respublikos laivai dalyvavo svarbiuose kariniuose jūros mūšiuose, pajūryje buvo išplitęs tarptautinis kontrabandininkų tinklas, kuris ne vieną dešimtmetį vienijo pirklius, pakrantės gyventojus ir jūreivius. Tuo pačiu metu uostamiestyje jūreiviams netrūko viešnamių, su kuriais neįstengė kovoti vietos policija.
XIX amžiuje Klaipėdoje duris atvėrusi navigacijos mokykla, o kiek vėliau mažesnės mokyklos Šventojoje ir Palangoje rodo vietos gyventojų - lietuvininkų, kuršių, žemaičių ir vokiečių - norus tapti jūros burlaivių šturmanais ir kapitonais.
„Klaipėda XIX amžiuje turėjo apie 90 burlaivių. Tad galima įsivaizduoti, kad miesto pakrantėje virė intensyvus gyvenimas. Dangės upėje ir virš senamiesčio namų stogų kyšojo stiebų, rėjų miškas. Driekėsi virvių voratinkliai. Vitės bei Smeltės prieplaukose šurmuliavo krovikai, rūko dervų viryklių kaminai, dundėjo laivų dailidžių plaktukai, skambėjo įkaušusių jūreivių dainos ir moterų juokas“, - pajūrio gyvenimą įsivaizdavo D. Elertas.
Pasak jo, burlaivių klestėjimo laikais dabartinės Lietuvos pakrantės nebuvo prastesnės už kitų Europos šalių uostamiesčių pakrantes. „Tik reikia atsižvelgti į istorinį kontekstą. Kadaise Klaipėdos laivai plaukiojo su Prūsijos vėliavomis, ir nors jų negalime laikyti lietuviškais, tačiau dabar tai mūsų palikimas“, - teigė pašnekovas.
Nors burlaiviai pasaulio vandenyse plaukiojo dar gerokai prieš Kristų, prieš Senovės Egipto laikus, pirmoji žinia apie Klaipėdoje pastatytą jūrinį laivą siekia 1517 metus. Tačiau ir LDK taip pat būta įdomaus, per šimtą metų trukusio jūrinio eksperimento. Palankiai įvertinę Šventosios apylinkių galimybes anglai su valdovo sutikimu įkūrė uostą ir bandė kurti jūrinį miestą - Janmarienburgą. Nežinia, ar dėl prancūzų intrigų, ar dėl konkurentų klaipėdiečių ir rygiečių uosto plėtra sustojo. Iš pradžių anglų sandėlius nusiaubė ginkluoti žemaičiai, o vėliau - atplaukę švedai.
Europoje sparčiai augant miestams ir pramonei buvo iškirsti miškai - ėmė trūkti medžiagų laivams statyti. Taip Lietuva su savo miškais, bajorų dvarais ir baudžiauninkų darbu tapo jūrinių valstybių bendrijos laivyno aruodu. Anglų pirklių pastangomis Nemunu plukdoma bei vežimais gabenama mediena, kanapės, linai suko į Klaipėdą. Iš čia parengti stiebai, medžio ruošiniai, lininiai burių audiniai, kanapinės virvės buvo gabenami į kitas šalis. Laivai Klaipėdoje intensyviau pradėti statyti užsimezgus bičiulystei su britais - XVIII amžiuje.
„Kolumbo laivas gal ir ne iš lietuviškos medienos buvo, tačiau kiti į Ameriką plaukioję burlaiviai tikrai galėjo būti iš mūsų ąžuolų“, - teigė D. Elertas. Įdomu, kad svarbiausios eksporto iš Klaipėdos prekės XVII amžiuje buvo linai, jų sėmenys ir kanapių sėklos (sudarė 60-90 proc. viso eksporto).
Šiuolaikiniai burlaiviai ir regatos
Lietuvos medinį burinį laivyną burianti Tradicinių ir istorinių laivų asociacija aktyviai dalyvauja renginiuose. 2020 m. liepos mėn. 23-24 d. Regatoje dalyvavo šie laivai: rekonstruotas Lietuvos jūrų muziejaus kurėnas „Süd.1“ (šiporius R. Adomavičius); E. Jonušo statytas Nidos simbolis kurėnas „Kuršis“ (A. Armonavičius), Šturmų gyvenvietės ambasadorius kurėnas „Sturm.1“ (I. Reklaitis), krovininis marių burlaivis reisinė „Dreverna“ (V. Bliūdžius), venterinė valtis iš Kintų „Juoda Meška“ (L. Juodeška) ir dvi iš Rusnės (V. Laukevičius ir R. Plikšnys), mažasis kurėnas „Germanika“ su Sakūtėlių kaimo baldinių bendruomenės įgula (R. Baltuonis), kuršių/vikingų drakaro tipo laivas „Biesos“ (D. Petkevičius), vytinė „Jūratė“ iš Šilutės (R. Šilutė).
Šių metų pirmas regatos etapas vyko Juodkrantėje birželio 7 d. Antrasis etapas liepos 23 d. startavo Preiloje. Trečiasis etapas vyko liepos 24 d.
Paskaičius atsiliepimus apie Jūros šventę, kai kurie dalyviai išreiškė nuostabą dėl skirtingų patirčių ir įspūdžių.
tags: #baltijos #juros #krovininis #burlaivis