Pietų Amerikos aukščiausia viršukalnė - Akonkagva (6960,8 m), iškilusi Anduose, Argentinoje, netoli Čilės sienos. Ši įspūdinga viršūnė traukia alpinistus iš viso pasaulio, norinčius išbandyti savo jėgas ir pasigrožėti atsiveriančiais vaizdais. Akonkagva yra ne tik aukščiausia Pietų Amerikoje, bet ir visame Vakarų pusrutulyje, taip pat aukščiausia viršukalnė už Azijos ribų.
Geografija ir geologija
Akonkagva priklauso Pagrindinei Kordiljerai ir yra Akonkagvos masyvo dalis. Šiaurinė viršūnė siekia 6960,8 m aukštį (2012 m. duomenimis), o pietinė - 6930 m. Akonkagvos masyvas driekiasi apie 60 km, o plotis siekia 20-30 km.
Akonkagva susidarė iš granitų ir andezitų, užstumtų ant mezozojaus nuosėdinių uolienų. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai užgesęs ugnikalnis, tačiau dabar žinoma, kad kalnas iškilo mezozojuje-kainozojuje dėl Nazcos ir Pietų Amerikos tektoninių plokščių kolizijos. Šis procesas lėmė Andų kalnų susiformavimą. Andai susiformavo destruktyviajame tektoninių plokščių pakraštyje, kuriame okeaninė Naskos plokštė ir Antarktidos plokštės fragmentas, nerdamos po žemynine Pietų Amerikos plokšte, kelia ją aukštyn. Pietiniame žemyno gale Andų kalnų grandinė panyra ir vėl iškyla Antarktidos pusiasalyje.
Klimatas ir ledynai
Sniego riba pietiniuose Akonkagvos šlaituose yra apie 4500 m aukštyje, o šiauriniuose - apie 6000 m. Kalną dengia ledynai ir sniegynai, iš kurių didžiausi yra Horcones Inferioro, Las Vacaso, Relinchoso ir Lenkų (Glaciar de los Polacos). Pietiniame šlaite prasidedanti Akonkagvos upė teka į vakarus ir įteka į Ramųjį vandenyną už 20 km. Andai driekiasi per šešias klimatines zonas, todėl ir klimatas juose labai įvairus.
Įkopimo maršrutai ir istorija
Į Akonkagvą dažniausiai kopiama gruodžio-vasario mėnesiais, pasirenkant vieną iš kelių maršrutų. Techniškai pats lengviausias yra vadinamasis šiaurinis kelias. Antrasis tradicinis kopimas - per Glaciar de los Polacos.
Pirmasis bandymas įkopti į Akonkagvą buvo surengtas 1883 m. vokiečių geologo Paulo Güssfeldto vadovaujamos ekspedicijos, kuri pasiekė 6560 m aukštį. Pirmasis sėkmingas įkopimas įvyko 1897 m. sausio 14 d., kai Mattias Zurbriggenas (Šveicarija) pasiekė viršūnę.
Lietuvos alpinistų pasiekimai Akonkagvoje
Vlado Vitkausko žygis „Lietuvos vėliava - pasaulio viršūnėse“
Lietuvos trispalvę ant aukščiausio Pietų Amerikos kalno Akonkagvos (6959 m) 1996 m. vasario 25 dieną iškėlė alpinistas Vladas Vitkauskas, taip užbaigdamas 1993 m. pradėtą žygį „Lietuvos vėliava - pasaulio viršūnėse“. Per šį žygį Lietuvos vėliava suplevėsavo ant visų pasaulio žemynų aukščiausių viršukalnių:
- Ant aukščiausio pasaulio kalno, Azijos žemyne stūksančio Everesto (8848 m), V. Vitkauskas iškėlė 1993 m.
- Ant aukščiausio Europos žemyno kalno Elbruso (5642 m) Lietuvos vėliava suplevėsavo 1993 m.
- Aukščiausiai Šiaurės Amerikoje iškilęs Makinlis (6194 m) Lietuvos vėliava pasipuošė 1994 m.
- Aukščiausias kalnas Antarktidoje - Vinsono masyvas (4897 m) - Lietuvos trispalvę V. Vitkauskas Antarktidoje iškėlė 1994 m.
- Afrikos žemynas puikuojasi aukščiausiu Kilimandžaro (5895 m) kalnu, kurio viršūnę Lietuvos vėliava pasiekė 1995 m.
- Aukščiausia Australijos žemyno viršukalnė - Kosciuškos kalnas (2228 m) - Lietuvos trispalvę V. Vitkauskas iškėlė 1995 m. lapkričio 2 d.
- Ir galiausiai, Akonkagvoje (6960 m) Lietuvos trispalvę V. Vitkauskas iškėlė 1996 m. vasario 25 d.
V. Vitkauskas pasidalino prisiminimais apie kopimą į Akonkagvą: „Prisiminimai ypatingi ir unikalūs. Prie Akonkagvos kalno mane privežė, kiek tai buvo galima, vasario 16 dieną. Iki viršūnės keliavau 9 dienas. Užlipęs iki viršaus, radau be jėgų gulintį ten užlipusį alpinistą. Teko juo pasirūpinti, nes buvo beprarandantis sąmonę. Reikėjo jį nugabenti į kalno apačią, bet dar ir pačiam gyvam nulipti. Alpinistas buvo vokietis iš Berlyno. Mums pasisekė abiem, pasiekėme stovyklą, kur mus pasitiko žmonės.“
Kiti lietuviai Akonkagvos viršūnėje
Po Vlado Vitkausko pasiekimo, į Akonkagvą sėkmingai įkopė ir kiti Lietuvos alpinistai:
- 1998 m. - Rūta Kripaitytė;
- 2002 m. - K. Baleišis;
- 2008 m. - Audrius Ražaitis ir Vytis Pijus Čiras;
- 2011 m. - Rimvydas Bardauskas, Vidas Kriaučiūnas, Mindaugas Varnas.
2018 m. vasario 16 d., Lietuvos šimtmečio proga, viršūnę įveikė ir trispalvę iškėlė 6 alpinistai: Danguolė Bičkūnienė, Tadas Jeršovas, Mantas Klasavičius, Vakaris Mėdžius, Vytautas Samavičius, Jurgita Triponienė.
Ekspedicijos ir pasirengimas
Šiuo metu yra organizuojamos ekspedicijos į Akonkagvą. Pavyzdžiui, patyręs keliautojas ir alpinistas Tadas Jeršovas vadovauja ekspedicijoms į šią viršūnę. Pasirengimas ekspedicijai apima kardio treniruotes, stiprinančias ištvermę (bėgimas, dviratis, tenisas, padelis, badmintonas ir kt.). Kuprinių svoris gali siekti 20-25 kg, priklausomai nuo turimos įrangos/aprangos.
Ekspedicijos metu numatytos trys rezervinės dienos blogiems orams ir dvi dienos poilsio Mendozoje. Kopimas nėra techninis, speciali įranga apsiriboja alpinistinėmis katėmis ir kirtikliu pasiremti statesnėse vietose netoli viršūnės. Orai gali būti labai įvairūs - nuo +30°C iki šalčiausios nakvynės 6000 m aukštyje.
Ekspedicijos organizatoriai užtikrina komfortišką aplinką bazinėse stovyklose - apšiltintą bendrą/valgymo palapinę, tualetus, dušus. Taip pat į kainą įskaičiuotos 3 nakvynės viešbučiuose Mendozoje su pusryčiais (1 prieš kopimą ir 2 po, dviviečiai kambariai), maistas ekspedicijos metu, vietinis gidas viršūnės šturmo metu iš Colera stovyklos.
Kaip įkopti į Akonkagvą su kopimu į septynias viršūnes
Iššūkiai ir patirtys aukštikalnėse
Kopimas į Akonkagvą, kaip ir į kitas aukštikalnes, yra didelis išbandymas žmogaus organizmui dėl nuolatinio deguonies trūkumo. Aukštis virš jūros lygio daro didelę įtaką savijautai, todėl aklimatizacija yra būtina. Alpinistai patiria didelį šaltį, vėją ir nuovargį.
Justas Narkevičius, įkopęs į Akonkagvą ir kitas aukščiausias žemynų viršūnes, pasakojo, kad kelionė truko keturiolika dienų. Per jas buvo visko - ir gerų orų, ir stingdančio šalčio. Kartais buvo galima eiti trumpomis rankovėmis, nes šviesdavo saulė, bet didžiąją kelionės dalį oras buvo tiesiog tragiškas. Kartais juntamoji temperatūra nukrisdavo iki -35°C ar net -40°C. Viršūnė, kurią pasiekėme, yra beveik septynių kilometrų aukštyje ir, kad ją pasiektume, teko įveikti apie 100 kilometrų. Nepaisant sunkumų, jausmas pasiekus viršūnę yra neapsakomas. Vaizdas atperka visą sunkų darbą ir pastangas.
Alpinistas paminėjo, kad 2-3 km aukštis dar palankus fiziniam aktyvumui - organizmas pradeda gaminti daugiau raudonųjų kraujo kūnelių, todėl gerėja deguonies pernaša. Tačiau didesniame aukštyje pradeda veikti hipoksija - deguonies stygius. Tai jau rimtas krūvis organizmui, dėl kurio raumenys ima nykti, nes atsistatymui taip pat reikalingas deguonis, o jo nėra. Kūnas vargsta, alinasi. Smegenims hipoksija dar pavojingesnė. Alpinistų, kopiančių be papildomo deguonies, mirtingumas labai didelis. J. Narkevičius ir jo komanda renkasi kopti su papildomu deguonimi, siekdami saugumo ir nenorėdami rizikuoti. Tai hobis, asmeninė ambicija, bet su įvertinta rizika.
Fizinis ir psichologinis pasirengimas
Sėkmingą įkopimą lemia trys veiksniai: geras fizinis pasirengimas, stipri psichologija ir genetika. Net ir puikiai pasirengusiems maratonininkams ar triatlonininkams kartais nepavyksta pasiekti viršukalnės. Vieniems kūnas blogai reaguoja į aukštį, kiti psichologiškai palūžta. Dideliame aukštyje nuolat jaučiamas šaltis, deguonies stygius, vargina nemiga. Svarbu nebijoti nei šalčio, nei skausmo, nei nenumatytų iššūkių.
Kopiant į Everestą, Justas Narkevičius paminėjo, kad, kai pratinome kūną prie aukščio, pirmiausia pasiekė 7 km aukštyje esančią stovyklą, tada nusileido į 6 km aukščio stovyklą ir ten praleido dvi dienas. Paskui vėl kopė į 7 km ir jau ten nakvojo - taip sukami vadinamieji aklimatizacijos ratai. Svarbu gerti daug vandens - dideliame aukštyje gresia pavojingos plaučių ir smegenų edemos. Jei tokia būklė prasidėtų, turi tik vieną galimybę - kuo greičiau leistis žemyn.
Bazinėse stovyklose maistas gana įprastas - šerpai atsineša dujų balionų ir indų, tad ruošiami kiaušiniai, košės, dešrelės. Viskas verdama ištirpintame sniege. Aukštesnėse stovyklose valgomi užpilami sriubos, sausi kariniai daviniai, šokoladukai, baltyminiai batonėliai. Šturmo ir sunkesnėmis dienomis praverčia energetiniai geliukai su angliavandeniais, proteinais, vitaminais.
Pavojai ir etika kalnuose
Kalnuose pavojinga kiekviena akimirka. Bet kuri klaida, nekokybiška įranga gali kainuoti gyvybę. J. Narkevičius prisiminė pavojingiausią situaciją „Mirties zonoje“ (Evereste), kai jų šerpas paslydo ir krito kelis metrus žemyn, kol užsikabino už virvės ir išsigelbėjo. Taip pat kolegai Nerijui pasireiškė deguonies stygius.
Daugelis alpinistų kopia komandomis, ypač ten, kur nėra fiksuotų virvių. Dažnai einama susirišus virve, ypač per pavojingas vietas - keteras, ledynus, kur slydimas gali baigtis kritimu. Jei kolega paslysta ir krinta į vieną pusę, privaloma šokti į kitą. Todėl būtina eiti su patyrusiu ir patikimu žmogumi.
Klausiamas apie žuvusiųjų kūnus Evereste, J. Narkevičius patvirtino, kad jų ten daug, ir pasakojo apie „Mirties zonoje“ susidariusią eilę ir netoliese gulėjusį nelaimėlį. Tačiau sąmoningai nefotografavo ir nefilmavo tokių vaizdų, laikydamasis etikos.
Akonkagva „Septynių viršūnių“ iššūkyje
Akonkagva yra viena iš „Septynių viršūnių“ (Seven Summits) - aukščiausių kiekvieno žemyno kalnų - iššūkio dalis, kurį siekia įveikti Justas Narkevičius ir daugelis kitų alpinistų. Šis iššūkis nėra pigus - gali kainuoti nuo 40 tūkstančių iki kelių šimtų tūkstančių eurų, priklausomai nuo pasirinkto maršruto ir paslaugų paketo.
J. Narkevičius, paklaustas apie savo motyvaciją, teigė, kad tai prigimtis ir nuosavo verslo vystymo užgrūdintas charakteris. Jis siekia tikslų iš visų jėgų, atiduoda visą energiją, ar tai būtų darbas, šeima, ar hobis. Į žygius veda adrenalino pojūtis, išsiilgtas šviežio oro gūsis, kuris ištraukia iš kasdienybės. Jam patinka išbandyti save tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir vis išbandyti savo galimybių ribas.
Iš septynių žemynų aukščiausių viršukalnių J. Narkevičiui liko tik viena - Antarktidos Vinsono masyvas. Tai bus paskutinis taškas „Seven Summits“ iššūkyje. Lygiagrečiai jis siekia įgyvendinti dar vieną ambicingą tikslą - „Ocean’s Seven“ (perplaukti septynis garsiausius pasaulio sąsiaurius).
tags: #auksciausia #pavara #pietu #amerikoj