1986 m. balandžio 26 d. įvykusi Černobylio atominės elektrinės avarija yra didžiausia tokio tipo nelaimė visoje branduolinės energetikos istorijoje, tiek pagal spėjamą žuvusiųjų ir nukentėjusių žmonių skaičių, tiek pagal patirtą ekonominę žalą. Sprogus branduoliniam reaktoriui, jis buvo visiškai sunaikintas, o į aplinką išmestas milžiniškas kiekis radioaktyvių medžiagų. Susidaręs debesis išnešiojo radioaktyvias medžiagas virš didžiosios Europos dalies. Tai viena iš dviejų istorijoje įvertintų 7 balais pagal tarptautinę branduolinių avarijų skalę (antroji - 2011 m. Fukušimos avarija).
Likvidatorių darbas ekstremaliomis sąlygomis
Sovietų Sąjungos vadovybė avariją iš pradžių bandė nuslėpti, vėliau - sumenkinti jos mastą. Apie 600 tūkst. vadinamųjų „likvidatorių“ - karių, milicininkų, ugniagesių ir valstybės tarnautojų - buvo išsiųsti kovoti su gaisru ir valyti taršą beveik be jokių apsaugos priemonių. Trisdešimt darbuotojų per kelis mėnesius mirė nuo paties sprogimo arba ūmios spindulinės ligos.
Alfonsas Rožėnas, Lietuvos judėjimo „Černobylis“ Panevėžio miesto ir rajono komiteto pirmininkas, tarnybą radiacijos užkrėstose zonose pradėjo 1986 metų gruodį. Pasak jo, reaktorių gesinti reikėjo iš oro, nes 300 metrų atstumu temperatūra siekdavo iki dviejų tūkstančių laipsnių, dėl ko sudegė apie šimtą gaisrinių automobilių. Visas gelbėjimo darbas krito ant aviacijos pečių.
- Sraigtasparniai turėjo užmesti specialius 10-15 tonų švino ir granito mišinius ant reaktoriaus zonos.
- Lėktuvai ir sraigtasparniai buvo nešiojami oro bangų, dėl temperatūrų skirtumų juos vartydavo į šonus.
- Nemažai technikos krito tiesiai į ugnį.
Černobylio katastrofa: kaip tai įvyko
Kasdienybė užterštoje zonoje ir sveikatos pasekmės
Likvidatorių savijauta buvo kritiška. Kiekvieną vakarą, baigę savo užduotis, jie susirinkdavo ir matydavo tą dieną žuvusių žmonių portretus. Ypatingai buvo laikomasi saugumo, naudojamos dujokaukės ir specialūs kostiumai, tačiau grėsmė išliko nuolatinė. Iš pradžių kariai gyveno šalia elektrinės, tačiau nustačius per didelę radiaciją, persikėlė toliau, kur vėliau paaiškėjo, kad ir vanduo yra užterštas.
„Tada geriamąjį vandenį buteliuose siuntė Japonija, kitos šalys. Deja, nemažai karių perspėjimų neklausė, naudojo užterštą vandenį, daug jų užsikrėtė ir mirė“, - prisimena A. Rožėnas. Likvidavus avariją, teko nuo pastatų valyti radioaktyvias atliekas - tai buvo itin pavojingas darbas, kurį atliekant komandos keisdavosi kas 6-7 minutes.
Sveikatos sutrikimai po tarnybos
| Sritis | Poveikis |
|---|---|
| Širdies ir kraujagyslių sistema | Pažeisti širdies vožtuvai, patirtas insultas. |
| Endokrininė sistema | Pakenkta skydliaukė, sumažėjęs pulsas. |
| Bendroji sveikata | Sklerozė, akių dugno pažeidimai, reikalavę daugybinių operacijų. |
Slavutyčiaus miesto atsiradimas ir istorinis palikimas
Slavutyčius, esantis maždaug už 50 kilometrų nuo buvusios elektrinės, atsirado būtent šiuo laikotarpiu. 1986 metų pabaigoje sovietai pradėjo statyti miestą, kuriame turėjo apsigyventi Černobylio AE darbuotojai ir jų šeimos. 2005-aisiais paskelbtoje prieštaringai vertinamoje Jungtinių Tautų ataskaitoje nurodoma, kad Ukrainoje, Rusijoje ir Baltarusijoje galutinis šios katastrofos aukų skaičius gali būti iki 4 tūkst. žmonių.
Šiandien balandžio 26-oji minima kaip atminties diena. Panevėžio černobyliečiai renkasi prie Švč. Trejybės bažnyčios, prie paminklo, skirto černobyliečiams atminti, kur dalijasi prisiminimais ir aptaria sveikatos problemas. Vilniuje, Sapiegų parke, prie paminklo „Černobylio motina“, vyksta gėlių padėjimo ceremonijos, bėgimai ir dviračių žygiai, skirti pagerbti avarijos likviduotojus.
tags: #atomines #elektrines #avarija