Įvadas į automobilio stabilumą ir stabdymo procesą
Automobilio stabilumas yra tiesiogiai susijęs su jo svorio centro padėtimi: kuo žemiau jis yra, tuo didesnis automobilio stabilumas. Nepakrautas automobilis yra mažiau linkęs virsti. Pilnai pripildyta autocisterna yra stabilesnė nei pusiau pripildyta. Važiuojant šlaitu rekomenduojama važiuoti lėtai, vengti staigių judesių vairu ir stabdžiais.
Inercijos jėga veikia automobilį staigiai pradedant važiuoti, staigiai stabdant ir važiuojant posūkyje. Išcentrinė jėga didėja didėjant važiavimo greičiui ir mažėjant kelio vingio spinduliui. Automobilio šoninio slydimo slidžiame kelyje priežastimi gali būti tiek staigus stabdymas, tiek staigus greičio padidinimas. Jei varančiųjų ratų traukos jėga viršija ratų sukibimo su kelio danga jėgą, varantieji ratai pradės buksuoti.
Važiuojant slidžiu keliu, pavojinga staiga didinti variklio sūkius (spausti akceleratoriaus pedalą), nes automobilis gali nuslysti į šoną. Jei padangų protektorius susidėvėjęs, ratų sukibimo su kelio danga jėga mažėja. Staiga stabdant automobilį, galiniai ratai užsiblokuoja (čiuožia) greičiau nei priekiniai.
Stabdymo kelias - tai kelias, kurį automobilis nuvažiuoja nuo momento, kai vairuotojas nuspaudžia stabdžių pedalą, iki visiškai sustojo. Reakcijos laikas - kelias, kurį automobilis nuvažiuoja nuo momento, kai vairuotojas pastebėjo kliūtį, iki momento, kai pradėjo stabdyti. Stabdymo kelias yra tiesiogiai proporcingas greičio padidėjimo kvadratui: padidinus greitį tris kartus, stabdymo kelias padidėja devynis kartus. Vairo mechanizmo sandara neturi įtakos stabdymo keliui; jis daugiausiai priklauso nuo važiavimo greičio, stabdžių pavaros sandaros, stabdančiųjų ratų skaičiaus ir stabdžių pedalo paspaudimo jėgos.
Distancija - tai atstumas tarp paskui vienas kitą važiuojančių automobilių. Saugus atstumas tarp automobilių yra maždaug pusė spidometro parodymų. Važiuojant paskui didelių gabaritų automobilį, reikia laikytis kuo didesniu atstumu, kad būtų matoma ilgesnė kelio atkarpa į priekį.
Stabdant automobilį, keleiviai ir nepritvirtintas krovinys juda į priekį. Jei, esant intensyviam eismui, staigiai stabdysite transporto priemonę, į Jus gali atsitrenkti iš paskos važiuojantys automobiliai.
Važiavimas posūkyje ir automobilio stabilumas
Jeigu važiuojant automobiliu su galiniais varančiaisiais ratais, posūkyje pradėjo slysti į šoną galinė ašis, reikia truputį atleisti akceleratoriaus pedalą ir vairą pasukti į slydimo pusę. Jeigu važiuojant automobiliu su priekiniais varančiaisiais ratais, posūkyje pradėjo slysti į šoną galinė ašis, reikia truputį stipriau paspausti akceleratoriaus pedalą ir automobilio judėjimo kryptį koreguoti vairu.
Jeigu stabdomas automobilis pradėjo slysti į šoną, reikia nustoti stabdyti. Posūkyje automobilis stabilesnis, jeigu važiuojama su įjungta pavara ir neišminta sankaba. Jei Jūsų vairuojamojo automobilio dešinieji ratai užvažiavo ant nesutvirtinto kelkraščio, rekomenduojama nestabdant automobilio, nukreipti jį į važiuojamąją dalį.
Stiprus šoninis vėjas pavojingas slidžiame kelyje išvažiuojant iš uždaro kelio ruožo į atvirą. Pervažiavus vandens telkinį (kai buvo apsemti automobilio stabdžiai), vairuotojui rekomenduojama važiuojant nedideliu greičiu keletą kartų paspausti stabdžių pedalą, kad išdžiūtų stabdžių trinkelės.
Akvaplaningo (vandens pleišto tarp padangos protektoriaus ir kelio dangos) dydis priklauso nuo važiavimo greičio, padangų protektoriaus būklės, lietaus intensyvumo ir kelio dangos. Jeigu važiuodami tiesiai, Jūs netikėtai įvažiavote į nedidelį apledėjusį kelio ruožą, patartina nekeisti važiavimo greičio ir krypties, tik lengvai atleisti akceleratoriaus pedalą.
Važiuojant per gilų sniegą, pažliugusiu grunto keliu, reikia iš anksto pasirinkti žemesnę pavarą, nedaryti staigių posūkių, neperjunginėti pavaros, stengtis nesustoti. Vežant sunkesnius krovinius ant lengvojo automobilio kėbulo viršaus (bagažinė ant stogo), staigus vairo pasukimas ir stabdymas yra pavojingi. Viena slidžiausių dangų yra tašytų akmenų kelio danga. Per žemas oro slėgis padangose didina kuro sąnaudas ir mažina automobilio stabilumą. Tik pradėjus lyti, kelio danga yra ypatingai slidi.
Posūkyje sumažinus važiavimo greitį - išcentrinė jėga sumažės. Posūkyje sąstato priekaba pasislenka į posūkių centro pusę (kuo ilgesnė vilktis - tuo didesnis poslinkis). Posūkyje vairuotojas turi stebėti, kad judančio automobilio galiniai ratai (arba priekaba), riedantys mažesniu spinduliu nei priekiniai, neužvažiuotų ant kliūties ir kad transporto priemonė neišvažiuotų į priešpriešinio eismo juostą. Jei kelio posūkis pasirodė staigesnis nei tikėjotės, būtina sumažinti greitį.
Stabdymas ir stovėjimo stabdžio naudojimas
Staiga stabdant reikia nuspausti stabdžio pedalą, neišminant sankabos pedalo. Jei stabdant, stabdomi ratai užblokuojami ir slysta važiuojamosios dalies paviršiumi, stabdymo kelias pailgėja. Važiuojant slidžiu keliu, automobilio stabdymo kelias sumažės, jeigu bus stabdoma pertraukiamu stabdymo būdu, neišjungus sankabos ir pavaros (kai nėra ABS).
Važiuojant slidžiu keliu, stabdymas varikliu ir neblokuojant ratų, pagerina automobilio stabilumą. Staigiai stabdant, keleiviai ir nepritvirtintas krovinys juda į priekį.
Staiga sugedus darbo stabdžiams, reikalinga įjungti žemesnę pavarą ir stabdyti stovėjimo (rankiniu) stabdžiu. Esant galimybei - pasinaudoti kokia nors kliūtimi. Jei stačioje nuokalnėje automobilis bus ilgai stabdomas, gali perkaisti ir sugesti stabdžiai. Stabdyti nuokalnėje reikia įjungus pavarą.
Pavojinga staiga stabdyti automobilį, kurio kairiųjų ir dešiniųjų ratų padangos nevienodai nudilusios, nes jis gali nuslysti nuo kelio. Stabdant automobilį varikliu, kuo statesnė nuokalnė, tuo žemesnę pavarą įjungiame.
Transporto priemonę paliekant stovėti, visada įjunkite stovėjimo stabdį. Laukdami leidžiamo šviesoforo signalo, sustojote įkalnėje - automobilį patartina išlaikyti vietoje stovėjimo stabdžiu. Pradedant važiuoti įkalnėje, stovėjimo stabdį reikia atleisti sinchroniškai, automobiliui pajudant iš vietos (atleidžiant sankabą ir spaudžiant akceleratoriaus pedalą).
Nuokalnėje palikti stovėti automobilį su dyzeliniu varikliu ir su įjungta pavara pavojinga, nes savaime gali užsivesti variklis. Stovėjimo stabdį liaudyje dar vadinamą rankiniu stabdžiu vairuotojai neretai prisimena tik tuomet, kai reikia ruoštis techninei apžiūrai. Ilgus metus automobilių konstrukcijoje buvo naudojamas standartinės konfigūracijos stovėjimo stabdys, kuris buvo aktyvuojamas tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių šalia pavarų perjungimo svirties esančia rankena. Ilgainiui įprastą trosu aktyvuojamą stovėjimo stabdį šiuolaikiniuose automobiliuose pakeitė elektroninis analogas. Vairuotojams juo naudotis tapo dar paprasčiau - norint įjungti stovėjimo stabdį tereikia paspausti centrinėje konsolėje įrengtą mygtuką. Paprastesniuose naujuose automobiliuose iki šiol naudojamas elektromechaninis stovėjimo stabdžio aktyvavimas. Naudojant tokią įrangą taip pat tereikia paspausti mygtuką, kuris aktyvuoja trosą traukiantį nedidelį elektros varikliuką. Taip pat vis dažniau naudojamas pažangesnis valdymo būdas atsisakant bet kokių trosų. Tuomet elektros varikliai montuojami pačiose stabdžių apkabose.
Stovėjimo stabdį dažniausiai linkę pamiršti patogiai lygiose vietose savo automobilius statantys vairuotojai. Tuomet ir nutinka taip, kad per techninę apžiūrą paaiškėja, kad stovėjimo stabdis „nebelaiko“. Paprastai tariant, tai reiškia, kad jį aktyvavus pasiekiama stabdymo jėga nebeatitinka minimalių reikalavimų. Dažniausiai stovėjimo stabdžio gedimai yra susiję su trosų arba trinkelių pažeidimais. Abi šios problemos gali pasireikšti labai panašiais simptomais - stovėjimo stabdis užstringa. Tačiau gali nutikti taip, kad trosas ir susijusi įranga yra tvarkinga, tačiau neužtikrinama pakankamai didelė prispaudimo jėga. Tai gali lemti sudilusios stabdžių kaladėlės, kurias keičiant teks nuimti galinius ratus ir ardyti stabdžių apkabas. Dar būna ir taip, kad stovėjimo stabdys veikia, visos detalės tvarkingos, tačiau trosas - pernelyg laisvas. Tokiu atveju reikia reguliuoti rankinio stabdžio mechanizmą, o visą procedūrą su nedideliu pasiruošimu gali savarankiškai atlikti garaže.
Vienas iš aiškiausiai pastebimų signalų įspėjančių apie stovėjimo stabdžio gedimą yra juntamas automobilio judėjimas pastačius automobilį nelygioje vietoje. Taip gali nutikti tiek dėl detalių nusidėvėjimo, tiek dėl stovėjimo stabdį valdančios elektronikos klaidos. Tai greičiausiai pastebimas apie galimus stovėjimo stabdžio gedimus pranešantis signalas. Lemputė gali nuolatos degti arba mirksėti. Kiekvienas aktyvavimas taip pat gali sukelti vis naują pranešimą apie galima stabdžių sistemos gedimą. Jei automobilis sunkiai įsibėgėja, tai taip pat gali būti signalas pranešantis apie galima stovėjimo stabdžio gedimą. Šiuo atveju stovėjimo stabdis lieka pastoviai bent iš dalies įjungtas, o papildomas kaladėlių prispaudimas ir sukelia nereikalingą trintį.
Būtent vengiant naudoti stovėjimo stabdį padidėja papildomų gedimų rizika, kadangi svarbias stabdžių sistemos dalis ima veikti korozija, labiau kaupiasi drėgmė ir dulkės. Siekiant sumažinti stovėjimo stabdžio gedimų riziką prieš pajudant iš vietos reikėtų 100 proc. įsitikinti, kad jis yra išjungtas. Na, ir galiausiai, jei tai nėra mėgėjiškiems automobilių sporto renginiam skirtas automobilis, reikėtų vengti stovėjimo stabdžio aktyvavimo dar nesustojus.
Daugybė kasdien vairuojančių žmonių, ko gero, prisipažintų, kad stovėjimo stabdį įjungia itin retai. Kodėl tai daryti pamirštame? Naujesniuose automobiliuose jau įrengtas elektrinis stovėjimo stabdys. Nebėra rankinės svirties ir valdomas jis mygtuko paspaudimu. Specialistai pasakoja, kad elektrinis stovėjimo stabdys gali veikti dvejopai: stabdžio lynus tampo elektrovariklis arba elektrinis mechanizmas įmontuojamas tiesiai ant stabdžių suspaudimo apkabos. Tačiau gedimų neišvengia ir naujovės. Kad atsirado stovėjimo stabdžio gedimų, turėtume suprasti, jei automobilis ima judėti taip, lyg kažkas jį stabdytų. Liaudyje dar sakoma, kad automobilis netraukia. Taip pat gedimų požymis - kaisti pradėję ratai.
Sportinio bei saugaus vairavimo ekspertas pasakoja, kad gedimų pavyktų išvengti, jei gerai suvoktume, kam skirtas toks stabdys. Anksčiau automobiliuose iš tikrųjų buvo rankinio stabdymo funkcija. Avariniu būdu stabdant automobilį, būdavo naudojama šalia pavarų svirties esanti stabdžio svirtis. Tačiau per daugybę metų funkcija pasikeitė, dabar šis stabdys tėra skirtas stovėjimui. Anot specialistų, stovėjimo stabdys veiks puikiai, jei nuolat juo naudosimės. Daugiausia ginčų, ar reikalingas stovėjimo stabdys, kyla diskutuojant su automatinę pavarų dėžę turinčių automobilių savininkais. Jie teigia, kad visiškai pakanka nustatyti vadinamąjį „parking“ režimą.
Vairuotojo reakcija, savijauta ir saugaus vairavimo principai
Vairuotojo reakcijos laikas - laiko tarpas nuo to momento, kai vairuotojas pastebėjo kliūtį, iki ėmėsi konkrečių veiksmų. Neblaivaus vairuotojo reakcijos laikas pailgėja. Pavargusio ir sergančio vairuotojo dėmesys silpnėja, reakcijos laikas ilgėja.
Didėjant judančio automobilio greičiui, vairuotojo apžvalgos kampas mažėja. Vairuotojo emocinis susijaudinimas turi neigiamą įtaką eismo saugumui. Jeigu vairuotojas pavargo ir jį ima miegas, jis turi sustoti ir pailsėti.
Priešpriešais važiuojantys automobiliai, nudažyti tamsiomis spalvomis (pilka, tamsiai mėlyna), sudaro iliuziją, kad jie juda lėčiau, nei iš tikrųjų. Priešpriešais atvažiuojanti didelių gabaritų transporto priemonė sudaro iliuziją, kad ji juda greičiau, nei iš tikrųjų.
Spausti sankabos ir stabdžio pedalus rekomenduojama vidurine pėdos dalimi. Artėjant prie lygiareikšmės kelių sankryžos, rekomenduojama apžvelgti ją iš kairės į dešinę. Gyvenvietėse, važiuojant pro maršrutinio transporto sustojimo aikštelę, reikia būti atidžiam, nes pėstieji gali išbėgti pro stovinčio autobuso ar troleibuso priekį, o maršrutinio transporto priemonė turi pirmumą išvažiuodama iš sustojimo vietos, aikštelės.
Aplenkus transporto priemonę, rekomenduojama grįžti į dešinę eismo juostą, kai vairuotojas per užpakalinio vaizdo veidrodėlį pamato aplenktą automobilį. Važiuojant rūke - atstumas iki priešpriešais atvažiuojančios transporto priemonės atrodo apgaulingai - atrodo didesnis už tikrąjį. Dažnas transporto priemonės įsibėgėjimas ir stabdymas didina kuro sąnaudas. Tolygus įsibėgėjimas ir tolygus stabdymas užtikrina mažiausias kuro sąnaudas. Važiavimo ekonomiškumui turi įtakos automobilio aptakumas, įjungta pavara (važiavimo greitis), kelio sąlygos, uždegimo ir maitinimo sistemų būklė, vairavimo stilius.
Apsisukdamas vairuotojas turi stengtis kuo mažiau važiuoti atbuline eiga. Esant minusinei temperatūrai, nuplautą automobilį, prieš pastatant į atvirą stovėjimo aikštelę, būtina išdžiovinti stabdžių trinkeles (važiuojant nedideliu greičiu, dažnai spaudinėjant stabdžių pedalą).
Akloji zona - tai per galinio ir šoninio vaizdo veidrodžius nematoma kelio dalis. Kai norite pasukti, įsilieti į eismo srautą, sustoti, persirikiuoti turite žvilgtelėti per petį. Vairuodami visada žinokite, kas darosi aplink jus. Lenkimui pasirinktas kelio ruožas turi būti gerai matomas. Per arti privažiavus prie lenkiamo automobilio šio ruožo matomumas bus ribotas. Kelių eismo taisyklės draudžia viršyti leistiną važiavimo greitį. Baigus lenkti negalima staiga grįžti į savo eismo juostą.
Sankryžose, ypač esančiose gyvenvietėje, vairuotojas privalo vienu metu stebėti daug objektų ir greitai įvertinti situaciją. Kai kuriose sankryžose yra ribotas matomumas, todėl gali netikėtai pasirodyti naujos transporto priemonės. Pavojingiausios yra nereguliuojamos, ypač nelygiareikšmių kelių sankryžos. Čia dažnai klysta vairuotojai, privalantys duoti kelią. Draudžiama įvažiuoti į sankryžą, jei joje yra transporto priemonių ar pėsčiųjų.
Saugos diržai dažnai išsaugo gyvybę vairuotojui ir keleiviams autoavarijų metu susiduriant transporto priemonėms arba atsitrenkiant į kliūtį. Didelis greitis yra pavojingas. Didėjant greičiui, mažėja vairuotojo dėmesio koncentracijos laukas, trumpėja laikas, liekantis priimti sprendimus, didėja automobilio stabdymo kelias, mažėja ratų sukibimas su kelio danga, didėja pasipriešinimo riedėjimui koeficientas. Kuo didesnis greitis, tuo sunkesnės būna autoavarijų pasekmės.
Saugi distancija. Važiuojant 100 km/h greičiu, automobilis per sekundę nuvažiuoja apie 27 metrus. Greičiui padidėjus du kartus, stabdymo kelias pailgėja keturis kartus, t. y. stabdymo kelias yra proporcingas greičio kvadratui, todėl yra rekomenduojama, kad minimalus atstumas tarp automobilių būtų ne mažesnis kaip pusė važiavimo greičio reikšmės metrais.
Lenkimas yra vienos arba kelių transporto priemonių pralenkimas, išvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą.
Vairavimas tamsiu paros metu ir specifinės situacijos
Tamsiu paros metu, artėjant prie įkalnės viršūnės, visada rekomenduojama tolimąsias žibintų šviesas perjungti į artimąsias. Tamsoje, ne gyvenvietėse, lengvuoju automobiliu važiuoti 90 km/h greičiu yra nesaugu, nes stabdymo kelias yra ilgesnis už apšviesto kelio ruožo ilgį.
Tamsiu paros metu, stipriai sningant, lyjant, pustant, rūko metu, kelias bus geriau matomas įjungus rūko žibintus kartu su artimosiomis šviesomis. Per daug apkrovus lengvojo automobilio užpakalinę ašį, jis bus blogai valdomas, įjungtos artimosios šviesos gali akinti priešpriešais atvažiuojančius vairuotojus.
Klaidos ir patarimai vairuojant automobilį su mechanine pavarų dėže
Yra keletas klaidų, kurias dažnai daro vairuotojai, vairuodami automobilį su mechanine greičių dėže. Norint vairuoti automobilį su mechanine greičių dėže efektyviai ir saugiai, svarbu vengti šių klaidų.
Važiuodami automobiliu, kartais vairuotojai laiko ranką ant pavarų perjungimo svirties. Tai gali būti patogu, tačiau nerekomenduojama. Be to, tai gali sukelti vibraciją ir greičiau padaryti įtaką pavarų perjungimo mechanizmui.
Vairuojant automobilį su mechanine greičių dėže, svarbu teisingai naudoti sankabos pedalą. Sankabos pedalą reikia spausti tik tuo metu, kai jungiame pavarą, o po to jį iškart atleisti. Tačiau tai yra žalinga sankabai, nes įspaustas sankabos pedalas ir išminamasis guolis dirba be reikalo, dėl ko jie greičiau dyla. Net jei važiuojant tenka dažnai perjunginėti pavaras, nevertėtų koja nuolat liesti sankabos pedalo. Laikant koją ant sankabos pedalo, jos diskai gali būti ne pilnai susilietę, o bet koks tarpelis šiame sudėtingame mazge reiškia nereikalingą trintį ir trumpėjantį eksploatacijos laikotarpį.
Tai skamba gana keistai, tačiau yra vairuotojų, kurie tai daro. Paprastai tai pasitaiko pradedantiesiems vairuotojams arba tiems, kurie vairavo automobilį su automatine pavarų dėže. Jie perjungia pavaras nespausdami sankabos pedalo. Pavaras perjungiant be sankabos, pavarų dėžė patiria didžiulę apkrovą, o dažnai kartojant šį „pratimą“, jis tiesiog nepavyksta. Tai dažnai atsitinka, jei svyruoklė yra laisva ir pavarų svirtyje yra didelis laisvumas.
Važiuojant ketvirta pavara automobilio ratai sukasi daug greičiau, nei leidžia maksimalus apsisukimų skaičius, kai įjungiama pirmoji pavara. Neteisingai perjunginėjant pavaras, sugenda svarbūs mašinos komponentai.
Kita dažna vairuotojų daroma klaida yra stovėjimas su įjungta pavara. Tai reiškia, kad tuo metu yra nuspausta sankaba ir dažnai paliekama įjungta pirma pavara. Geriausia yra sustojus įjungti laisvą pavarą ir stovėti tik nuspaudus stabdžio pedalą. Šiuo veiksmu daroma žala suprantama daugumai vairuotojų, tačiau vis dar yra tokių, kurie nevengia taip elgtis. Racionalesnis sprendimas tokiu atveju yra laikyti nuspaustą stabdžių pedalą. Jei sustojote stačioje įkalnėje, o gale įsitaisė kitas automobilis, geriau pasinaudoti stovėjimo stabdžiu.
Jei įjungęs šeštą pavarą važiuojate 70 km/val. greičiu, ne pati geriausia mintis yra spausti akceleratorių iki dugno. Tokiais atvejais patartina nepatingėti ir įjungti žemesnę pavarą. Esant poreikiui galite jungti į antrą pavarą, o vėliau aukštindami - kai kurias praleisti.
Geriausia praktika stovint su mechanine greičių dėže yra jungti laisvą (neutralią) pavarą ir nuspausti stabdžio pedalą. Stovint su įjungta pavara (pvz., pirma arba bet kuria kita pavara), kartu būna nuspausta ir sankaba, tai sukelia papildomą apkrovą sankabos sistemai. Stovint su laisva pavara ir nuspaudus stabdžio pedalą, automobilis bus stabilus ir saugus.
How a Manual Transmission and Clutch Works
How a Manual Transmission and Clutch Works
Stovėjimo ypatumai su automatine greičių dėže
Stovint trumpai (pvz., prie šviesoforo): palikite svirtį padėtyje „D“ arba „N“, bet laikykite stabdžio pedalą nuspaustą (arba įjunkite „Auto Hold“, jei yra). Stovint ilgesnį laiką (pvz., automobilių aikštelėje ar kieme): Įjunkite „P“ režimą - tai užrakina transmisiją ir neleidžia automobiliui riedėti. Naudokite rankinį stabdį (mechaninį arba elektrinį) - ypač stovint nuolydyje ar ant kalvos. Tai apsaugo pavarų dėžę nuo įtampos. Tada atleiskite stabdžio pedalą. Svarbu: pirmiausia įjunkite rankinį stabdį, tik tada „P“ režimą - tai sumažina apkrovą transmisijos fiksatoriui.
Jei sustojimas trumpas - nereikia jungti „P“, bet jei sustojote ilgesniam laikui ar išlipate iš automobilio, naudokite tiek „P“, tiek rankinį stabdį. Svarbu prisiminti, kad kiekvienas automobilio modelis gali turėti šiek tiek skirtingą automatinės greičių dėžės valdymo būdą.
tags: #ar #galima #panaudoti #stovejimo #stabdi #greiciui