Dakare (Senegalas) finišavo „Africa Eco Race“ lenktynės, kurios yra vadinamos alternatyva dabartiniam Dakaro raliui ir vyksta senojo Dakaro keliais Afrikoje. Lietuviai šį kartą ralyje nedalyvavo. Deja, šių metų ralį paženklino skaudžios tragedijos.
Tragedijos „Africa Eco Race“ kelyje
Roberto van Pelto netektis
Dakaro ralio veteranas Robertas van Peltas, dalyvavęs varžybose tiek motociklais, tiek keturračiais, mirė dalyvaudamas „Africa Eco Race“ ralyje. Jam buvo 66 metai, o 67-ąjį gimtadienį jis būtų šventęs šeštadienį, kai vyko paskutinis ralio etapas. R. van Peltas lenktyniavo su „Fantic“ motociklu, o jo sūnus važiavo „Husqvarna“ - abu 450 cm³ klasėje. Robertas jaunesnysis teigė, kad jo tėvas pirmadienį, septintajame etape, pasijuto blogai ir daugiau nebeatgavo sąmonės.
Po šešių etapų Robertas vyresnysis buvo 44-as bendroje įskaitoje, o jo sūnus, įveikęs septintąjį etapą, pakilo į aštuntą vietą. Netrukus po to jaunesnysis van Peltas pasitraukė iš lenktynių. Gimęs 1959 m., R. van Peltas Dakaro ralyje dalyvavo kaip motociklininkas, vairuotojas ir šturmanas. Nors 1997 m. debiutinio Dakaro jis nebaigė, 1998 ir 2000 m. serijinių motociklų klasėje užėmė vietas pirmajame dešimtuke.
2009 m. jis paskutinį kartą dalyvavo Dakare kaip motociklininkas, o 2010 m. prisijungė prie „Finstral Rally“ sunkvežimių komandos. Tais metais jis užėmė 12-ą vietą, vairuodamas „Mercedes-Benz Axor“ kartu su Eddie Beeftinku ir Teunu Stamu. 2013 m. jis tapo Maiko Willemso šturmanu „Toyota Hilux“ automobilyje. Šis duetas Dakaro ralyje kartu dalyvavo iki 2024 m., o geriausią bendrą rezultatą - 24-ą vietą - pasiekė 2018 m. Jie taip pat varžėsi kituose renginiuose, pavyzdžiui, Šilko kelio ralyje.
„Šiandien tau turėjo sueiti 67-eri ir, kaip pats sakydavai, turėjai gauti savo pirmąją „riebią“ valstybinę pensiją. Šiuo metu dedame visas pastangas, kad kuo greičiau parvežtume tave namo, jog šeima galėtų atsisveikinti. Mes niekada nepamiršime tavo meilės Ellenai, vaikams, anūkams ir draugams. Ačiū už visas pamokas, tėti“, - rašė R. van Pelto sūnus.
Žurnalisto Daniele Santini žūtis
„Africa Eco Race“ metu žuvo ir žurnalistas Daniele Santini. Rengdamas reportažus „SoloEnduro“ leidiniui, jis motociklu važiavo kartu su varžybų organizatorių transporto kolona, kai maždaug už 300 kilometrų nuo bivako įvyko nelaimė. „Moto.it“ atstovas Piero Batini pranešė, kad penktadienį apie 11 val. ryto įvyko susidūrimas su nedideliu pikapu, po kurio žurnalistas žuvo.
Luisa Salvetti, Daniele Santini, 67-erių metų žurnalisto iš Villa d’Almè, žuvusio motociklo avarijoje praėjusį penktadienį, žmona, yra Maroke su dukra Laura, kad parvežtų palaikus į Italiją.
„Africa Eco Race“: alternatyva ir ekologija
„Africa Eco Race“ (Afrikos eko lenktynės) - tarptautinis dykumų ralis, nuo 2009 m. vykstantis Europos ir Afrikos teritorijose. Šios lenktynės buvo pradėtos rengti kaip atsakas į atšauktą 2008 m. Dakaro ralį. Šių lenktynių trasos ir poilsio zonos lenktynininkams yra toliau nuo miestų ir pagrindinių transporto mazgų, didelis dėmesys skiriamas ekologinei lenktynių pusei.
Lenktynių kategorijos
Pagrindinės lenktynių kategorijos yra motociklai, automobiliai ir sunkvežimiai:
- Motociklų kategorija dalinama į:
- 450 cm³
- iki 450 cm³
- atvirąją (virš 450 cm³)
- keturračius
- Automobilių kategoriją sudaro:
- T1 (modifikuoti visureigiai)
- T2 (standartiniai visureigiai)
- atvira kategorija
- Sunkvežimių kategorija: T4 kategorija.
Neįgaliųjų lenktynininkų triumfas: valia neturi ribų
Nors sausio mėnesį visos Lietuvos akys nukrypsta į rali-reido discipliną, o Dakaras tapo pagrindiniu pirmojo metų mėnesio reiškiniu, tačiau neįgaliųjų lenktynininkų istorijos, pranokstančios fizinius apribojimus, yra universalios ir įkvepiančios.
„Anapus negalios“: Dakaro ralio įkvėpimas
Pirmasis neįgalusis lenktynininkas, startavęs ir pasiekęs Dakaro ralio finišą, buvo 2013 m. automobilių įskaitoje važiavęs šturmanas kapralas Philipas Barney Gillespie, netekęs kojos nuo sprogmens Afganistane, kartu su pilotu majoru Mattu O'Hare. Jiedu priklausė „Race2Recovery“ komandai, kurią sudarę keturi ekipažai buvo pirmieji Dakaro istorijoje startavę neįgalieji. Lenktynių metu trys iš jų pasitraukė dėl techninių gedimų ir avarijos, tačiau vienam pavyko pasiekti tikslą.
Kaip teigė šturmanas, komandos tikslas buvo ne tik iššūkis, bet ir noras pakeisti žmonių suvokimą apie neįgalumą: „Pasiekti finišą ir pripažinti, kad mes tai pasiekėme, būti pirmąja neįgaliųjų komanda, pasiekusia Dakaro ralio finišą, yra kažkas stebuklingo“, - tada kalbėjo Barney. „Mūsų komandos šūkis - „Anapus negalios - pasiekti nepaprasta“ („Beyond Injury, Achieving The Extraordinary“) ir mes tai padarėme. Tikiuosi, kad mums pavyko įkvėpti žmones, kurie galbūt patiria tam tikrų sunkumų dėl sužeidimų, ligos ar negandos.“ Ekipažas finišavo paskutinėje, 90-oje pozicijoje automobilių kategorijoje, bet aplenkė kitus 72 ekipažus, kurie ralio 2013-aisiais apskritai nebaigė.
„Race2Recovery“ komanda sugrįžo ir į 2014-ųjų Dakarą - čia dalyvavo 2 automobiliai ir sunkvežimis. Būtent sunkvežimis vienintelis iš jų „išgyveno“ ir, įveikęs daugiau negu 9000 kilometrų, finišavo. Visą komandą sudarė 16 sužeistų karių - kai kurie pilotai, šturmanai, pagalbinių automobilių vairuotojai ir mechanikai buvo amputuotomis galūnėmis. Ši komanda taip pat rinko lėšas kariuomenės reabilitacijos centrams.
Gianni Luca Tassi: „Valia neturi ribų“
Vienas iš „Africa Eco Race“ (AER) neįgaliųjų lenktynininkų buvo italų legenda Gianni Luca Tassi, į neįgaliojo vežimėlį atsisėdęs 2013 m. Per ilgą reabilitaciją po traumos sportininko charakteris išryškėjo labiau nei bet kada - italas iš karto pradėjo įsivaizduoti savo ateitį, kurią ketino susieti su automobilių sportu. Prieš tai buvęs žinomas motociklininkas su 16 itališkų titulų, dalyvavęs ir 1999 m. Dakaro ralyje kaip oficialus „Cagiva“ vairuotojas, G.L. Tassi atsisėdo už automobilio vairo praėjus vos metams po avarijos.
Persėdęs ant keturių ratų, jis pasiekė Maroko ralio, kuris susideda iš septynių dienų dykumoje, finišą, taip pat 2017-aisiais kaip pilotas dalyvavo su automobiliu Dakaro ralyje, kuriame užėmė 1-ąją vietą T2.1 kategorijoje ir 41-ą vietą bendroje įskaitoje. Na, o 2020-ųjų AER jis finišavo pilotuodamas SSV. Gianni yra įsteigęs ne pelno siekiančią organizaciją „UnodiNoi“, kuri veda kursus neįgaliesiems: „Einame į įvairias stuburo įstaigas visoje Italijoje, nemokamai teikiame paramą, mokome žmones, kaip pakrauti invalido vežimėlį ir kaip vairuoti. Mes stengiamės įtikinti žmones išlipti iš kiauto ir sportuoti. Įkūrėme ir „Evolution“ vairavimo mokyklą.“ Prieš 2017-ųjų Dakarą lenktynininkas sakė: „Kartais galvoju, kad nugyvenau du gyvenimus: vieną sudarė daugybė sėkmių, o per kitą padėjau kitiems žmonėms tikėti savimi kiekvieną dieną. Tai daryti yra privilegija. Mano šūkis - „valia neturi ribų.“
Geoffroy Noel de Burlin: „Niekada nepasiduoti“
Dar vienas AER neįgalus lenktynininkas buvo 40-metis belgas Geoffroy Noel de Burlin. Būdamas 24-erių metų, jis čiuoždamas ant snieglentės patyrė traumą. Suparalyžiuotas vyras nusprendė įveikti fizinę negalią įsitraukdamas į automobilių sportą. „Mano šūkis yra niekada nepasiduoti. Kiekvieną kartą, kai susiduriu su iššūkiu, stengiuosi jį įveikti“. Vos po kelių savaičių kai patyrė traumą jis įsteigė „X-Raids Racing“, kur neįgalieji žmonės gali varžytis su „sveikaisiais“, taip pat įkūrė ir organizuoja SSV Europos trofėjaus lenktynes.
Pats G.N. de Burlin lenktyniauja jau 15 metų kaip vairuotojas ir šturmanas. 2014 metais taip pat neįgaliojo vėžimėlyje sėdintis pilotas Thierry Gerome pakvietė Geoffroy Noel de Burlin būti jo šturmanu Libijos ralyje ir taip sudaryti pirmąją istorijoje komandą, kurioje abu lenktynininkai buvo neįgalieji. Jie ne tik finišavo 7-ių dienų trukmės varžybose, bet ir užėmė pirmąją vietą SSV kategorijoje bei 4-ąją vietą bendroje įskaitoje. 2015 m. jie pakartojo šią pergalę - laimėjo savo klasėje, o bendroje įskaitoje pakilo į 3-ią poziciją. Tokiam pasirodymui trūksta epitetų, ypač supratus, kad net pakeisti padangą trasoje jiems būdavo nemažas iššūkis.
2019 metais įveikęs „Moroco Desert Challenge“ ralį ir finišavęs 8-as tarp 17 komandų, jis tapo pirmuoju neįgaliuoju, kuris su SSV lenktyniavo dykymoje vienas, be šturmano. Ir šiais metais jis tai vėl pakartojo - pasiekė ir „Africa Eco Race“ ralio finišą - vėlgi važiuodamas vienas su SSV „Polaris“. Beje, Geoffroy buvo greičiausias ir nugalėjo 8-os dienos etape bendroje automobilių, sunkvežimių ir SSV klasėje.
Nicola Dutto: „Turiu sugrįžti ant dviejų ratų“
Tačiau lenktyniauti su motociklu yra dar kita dimensija. Šių metų „Africa Eco Race“ lenktynėse pirmą kartą istorijoje finišavo neįgalusis su motociklu - ir tai buvo 50-metis italas Nicola Dutto. Lenktyniauti Nicolui nėra naujiena - dar prieš 2010 m. nelaimingą atsitikimą Italijos „Baja“ metu, jis buvo profesionalus lenktynininkas, laimėjęs Europos „Baja“ lenktynes 2008 ir 2009 m. motociklų įskaitoje. Tačiau sugrįžti į sportą nebuvo taip paprasta.
„Kai galvojau apie tai visą laiką, tikrai buvo sudėtinga pamatyti šviesą“, - teigė lenktynininkas, po operacijos namo grįžęs tik po 9 mėnesių. „Bet reabilitacija suteikė man progą apsvarstyti savo galimybes. Taigi nusprendžiau dar kitais metais dalyvauti „Baja 1000“ bagių klasėje kartu su savo mergina“. Tada jiedu nefinišavo įstrigę Meksikos dykumoje, nes negalėjo pakeisti dirželio, kuris buvo už Nicola sėdynės. Tad lenktynininkas nusprendė: „Keturi ratai yra per daug problemiški. Turiu sugrįžti ant dviejų.“
Atrastos galimybės ir Dakaro iššūkis
N. Dutto įkvėpė amerikietis motokroso čempionas, šiuo metu neįgalusis Doug Henry, kuris ant motociklo prisitvirtino lankus ir toliau dalyvavo varžybose. Tai pamatęs italas pradėjo tobulinti ir savo motociklą. „Kai vėl atsisėdau ant motociklo, jaučiausi kaip koks kvailys, buvau išsigandęs. Bet po kelių šimtų metrų atradau savo balansą ir buvau tikras, kad vėl važinėsiu.“ Nors prieš nutikimą vyro pagrindinis tikslas buvo „Baja“ lenktynės, po to, pasak N. Dutto, jis atrado įvairių galimybių visur, kur tik pažiūrėdavo. Tad, paklausė jis savęs, kodėl gi ne Dakaras?
Nusprendė jis Dakare sudalyvauti 2019 m. ir tam reikėjo kolegų, kurie jam padėtų. Komandos nariais sutiko būti jo buvę konkurentai iš ispaniškųjų „Baja“ lenktynių: Victor Rivera, Julian Villarubia ir Pablo Toral. Priekyje važiuodavo vienas iš jų ir turėdavo skanuoti reljefą bei nukreipti trajektoriją, pavyzdžiui, pro kur „imti“ kopą, nes tiesiog sustoti ir apsidairyti kur važiuoti Nicola negalėjo. Jis taip pat turėjo sugauti Nicola, kai šis sustodavo prisipildyti kuro ar pasiekus finišą. Už lenktynininko sekdavo kiti du, kad nukritus galėtų motociklą ir lenktynininką pakelti. Taip pat Nicola turėjo prisitaikyti ir motociklą.
KTM 450 EXC-F motocikle buvo įmontuota elektroniškai kontroliuojama pavarų svirtis, automatinė „rekluse“ sankaba, galiniai stabdžiai taip pat buvo perkelti ant rankenų, sumontuota ir unikali „Vicair“ sėdynė bei nugaros atrama, o kojos buvo pritvirtinamos po rėmu. Kaip teigia italas, užtruko suprasti, kaip ant motociklo elgtis ir kaip geriau nesielgti, o ypač įdomu buvo paruošti pakabą, nes jis juk nebegalėjo atsistoti, kad išvengtų smūgių.
Nusivylimas Dakaru ir sugrįžimas į „Africa Eco Race“
Ir Dakare jiems sekėsi, visa komanda jautėsi stiprūs. Tačiau įveikus 4 etapus, jie buvo priversti pasitraukti dėl nesusipratimo su organizatoriais. Tada, sugedus vieno iš komandos nario motociklui, N. Dutto paklausė dviejų teisėjų ar galima važiuoti tiesiai į bivuaką - pagal reglamentą tai buvo leistina, tik yra gaunama bauda. Šie atsakė taip, tačiau bivake ralio organizatorius nenorėjo nieko girdėti - jiems lenktynės buvo baigtos.
Po tokio įvykio Nicola sakė, kad daugiau niekada nebenorės sugrįžti į Dakarą. Toks organizatoriaus poelgis iššaukė pasipiktinimą visame pasaulyje bei užgavo N. Dutto ir jo komandos širdis - jie ruošėsi ne vienerius metus, kad čia sudalyvautų. Taip pat įskaudinti liko daugybė sekėjų visame pasaulyje, kurie žavėjosi Nicola sugrįžimu. Ir ne tik dėl to, kad jis taptų pirmuoju tokiu finišavusiu Dakaro ralyje, bet kad įkvėptų vilties kitiems neįgaliems motociklininkams. Iš dalies dar didesnis įžeidimas buvo tai, kad organizatoriai nepaaiškino diskvalifikacijos, o kitiems pranešė, kad ši komanda tiesiog nestartavo.
Bet N. Dutto vis dėlto sugrįžo. Tik ne į modernųjį, o į senąjį Dakarą. Šiais metais jis tapo pirmuoju neįgaliuoju motociklininku, finišavusiu „Africa Eco Race“ lenktynėse. Italas finišavo 47 pozicijoje iš 66 lenktynininkų. Čia jis važiavo kartu su dviem komandos draugais ispanu Julian Villarrubia ir italu Stephano Baldussi, kurių vienas važiavo priekyje, kitas gale. Startuojant, sustojus, pildant degalus ar nukritus jie padėdavo Nicolui palaikyti motociklą ar pakeldavo jį.
Sunkiausia dalis, pasak Nicola, buvo 7-as etapas Mauritanijoje. Šis etapas susidėjo iš klastingų minkšto smėlio ruožų, po kuriuo slėpėsi akmenys. Daugelis dalyvių čia krito ar pasitraukė iš lenktynių, net jeigu jie turėjo galimybę atsistoti ant pakojų ir absorbuoti tokio skirtingo reljefo smūgius. „Tai buvo košmaras mano kūnui ir protui. Vienintelis pasirinkimas man buvo sekti sunkvežimių vėžiomis ir atsukti rankeną kaip kokiam motokroso lenktynininkui“, - kalbėjo Nicola.
Kai vairuoja motociklą vyras jaučiasi laisvas, gyvas ir lygus su „sveikaisiais“ atletais. Jeigu jis kažką įkvepia, pasak jo, gerai, bet to nesureikšmina, nes važiuoti ir lenktyniauti jam yra būtinybė. Būtent tai jį motyvuoja. „Negrįžti ant motociklo net nebuvo minties. Jeigu kartą tapai motociklininku, tai su visam.“ („Once a biker is always a biker“).
Planai ateičiai: „Visada į priekį“
Ir šis lenktynininkas turi dar daugiau planų 2020-aisiais. Liepos mėnesį jis planuoja dalyvauti ispaniškoje „Baja“, o lapkritį pagaliau įgyvendinti savo svajonę - stratuoti ir „Baja 1000“ Meksikoje. „Aš turėjau važiuoti šiose lenktynėse prieš 10 metų - tai buvo mano tikslas, kai patyriau avariją. Todėl esu labai laimingas ir didžiuojuosi, kad pagaliau turėsiu galimybę važiuoti motociklu šiose žymiose lenktynėse.“
Daugybę žmonių įkvėpęs N. Dutto teigia: „Aš esu laimingas žmogus - ne tik dėl to, kad likau gyvas, bet ir dėl to, kad dar tiek daug projektų galiu padaryti. Kai 2013-aisiais netekau gero draugo, buvo labai sunku, tačiau tada taip pat pasiryžau iš gyvenimo pasiimti viską, ką galiu. Mano avarija paliko man dvi galimybes: aš galėjau žiūrėti atgalios ir galvoti apie laikus, kai galėjau vaikščioti, bet tai niekur nebūtų manęs nuvedę. Aš pasirinkau žiūrėti į priekį.“
„Africa Eco Race“ 2024 m. nugalėtojas
Beveik 90 dalyvių gruodžio 28 dieną išsirikiavo prie starto linijos Monake ir sausio 12 pasiekė finišą Senegalo sostinėje Dakare. Gausiausia šiose varžybose motociklininkų klasė - net 78, o antrus metus iš eilės čempiono titulą iškovojo Jacopo Cerutti, lenktyniaujantis „Aprilia Tuareg Rally“ motociklu.
Beveik šešių tūkstančių kilometrų maršrutas, driekęsis per Maroką, Mauritaniją bei Senegalą buvo tikras iššūkis tiek vairuotojams, tiek jų motociklams, kurie turėjo progą įrodyti savo patikimumą ir patvarumą. Čempionas J. Ceruttis turėjo tiek navigacinių, tiek ir techninių iššūkių - vieną etapą teko finišuoti su neveikiančiu GPS kompiuteriu ir be galinės padangos. Pastaroji neatlaikė sudėtingos dangos ir pasišalino iš savo darbo vietos, tad sportininkas „Aprilia Tuareg Rally“ motociklą į finišą parvežė ant galinio ratlankio. Nepaisant iššūkių, sportininkas laimėjo šešis greičio ruožus iš dvylikos.
„Šios varžybos baigėsi geriausiai, kaip galėjau tikėtis, nors teko įveikti nemažai sunkumų. Man pavyko važiuoti stabiliai ir neklystant. Nekritau ir išlaikiau susikaupimą iki pat pabaigos, o smėlynuose turėjau didelį pranašumą - tiek dėl savo važiavimo stiliaus, tiek dėl motociklo pajėgumo. Šiame ralyje strategija buvo itin svarbi, o paskutinėmis dienomis pavyko padaryti tai, ką net pats laikiau neįmanoma. Labai džiaugiuosi ir savo komandos draugų pasiekimais - Cecco ir Marco lenktyniavo puikiai. Nuoširdus ačiū visai komandai už jų atsidavimą ir puikiai paruoštą motociklą“, - po pergalės kalbėjo J. Ceruttis. Jo komandos draugas Marco Menichini laimėjo tarp motociklininkų iki 25 metų, o bendrai šiame ralyje „Aprilia Tuareg Racing“ komanda iškovojo šešias atskirų ruožų pergales ir net 11 kartų lipo ant podiumo.
tags: #africa #eco #race #vairuotojai